Žiemiška

šiandien taip
žiemiška
tie skambesiai, kurie kvepia
šalnom, apšerkšnijusiais medžiais
kiekvienas su savo istorija
ir jie - tie, kur gatvėm
susigūžę tipena
kiekvienas su savo istorija
jiems patinka gėrėtis
tiktai tuo, ką pamato
susėdę
and raudonų baro taburečių
popietėmis
kol geria karštą vyną
kol jie geria
ir kol gėrisi
et, tie žmonės
mūsų auštančių vidudienių stebuklai

kai taip sninga
rodos fėjų dulkėm
žaidžia kas susėdęs virš dangaus
o šešėliai baltumoj
pajuodę
lyg anglim nusipiešę
ašaras ant veido
tie šešėliai
du
susikibę rankom
gal čia amžinybė?

kai jie įkvepia
ir kai tas įkvėpimas
nuspalvinti
tą skambesį bando
kai paletėj pamėlsta kalnai
ir aguonos raudonai
aistra pakvepina
jiems taip gera
kai mato paletę
iki kol užsimerkia

kai gatvėj žibintas
tik kas trečias
šešėliais
sužaisti pabando
pabando ir jie susikibę rankom
pasistiebti ant pirštų
kai priglaudžia žandus prie kitų
ta silpna jų nostalgija
nusileidus kvapu plaukuose
užsimerkti turi
jeigu nori užuosti
taip mes norim sušilti
jie teisinas
kai šypso
močiutės stebėdamos

ar turim kur eiti?
ten vyną ragauja
tokie dideli ir rimti
nors kai  prisėdi prie jų, jie kvatoja
kol džiazas
ir kol glėby dar glaudiesi
sninga sninga dar sninga
mūsų akyse
jūjų akyse
nužarsto dulkes fėjų
kol žarsto

apie ką tavo eilės?
paklausia anūkai
ir ką atsakyti?
gyvenimas?