Įėjimas į savo sąmonę

Mano gyvenimas šiandien. Aš – žmogus, kuris dabar ir paskutinį kartą suvokiu savo būtį. Žinau, kuria linkme judėsiu ateityje. Turiu strategiją. Gal net žinau, ką jaučiu, kai liečiu stalą. Ar žinau? Gyvenimo prasmė, ją regiu priešaisais akis, yra buivolas. Tai yra aš žinau, kas ji yra. Labai aiškiai. Ją pats sugalvojau. Be prasmės nėra gyvenimo. Žiauriai dirbtina. Žaidžiu kaip noriu. Kur prasmė? Aš matau savo protą. Matau jį prieš save. Ir man jis neaiškus. Net nesuvokiu, kas ten yra. Tarp manęs ir realybės plyti vienas didžiulis lauko tarpas. Tai beoris, beasmenis lauko tarbas. Kaip kosmosas. Jis ne juodas. Jis be spalvos, be erdvės. Viskas toli. Toli nuo manęs. Per miglą. Per lūžtantį elektromagnetinį rūką. Aš neesu. Ne. Esu nedaug Kažkur Aš nežinau ką daryti. Mano pasakytas pojūtis neišreiškia aš spaudau klavietūrą ir kas aš matau kažką ir tai kas jei paspausiu ne tą vmygtuką kas pasikeis aš nejaučiu to, kur esuad esu kažkokiąam šlemale ir tai taip toli ir kas jei paspausiu ne tą raidąlsda nųra jokiolk... Ten turiu strategiją, bet manęs ten nėra.