Stikliniai esybės namai

Ten, kur tu gyveni įsirausęs į savo svajones,
braidantis savo jūroj,
renkantis savo kriaukles ir dedantis jas į lagaminus

                    --- galbūt jie iškeliaus - su tavim ar be tavęs -, gal iškeliaus, paklajos po pasaulį, pamatys gal kaktusus Meksikoj, o gal tik piliakalnius Žemaitijoj, gal Ženevoj sustos, o Venecijoj plaukios pilni lagaminai kriauklelių, ir po to jie sugrįš gal namo, o gal į Aliaską (kiekvienam juk namai vis kitaip randami) ir pripasakos tau; o savo svajonėms tada begalybę pakelsi kubu ---



Ten, kur tu gyveni pasimerkęs geltonų tulpių ant palangės,
kur namai pakvimpa pavasariu, atšuoliuoja žirgai beržų lapų,
ten, kur tu gyveni įsistiklinęs savo esybę

                    --- o kiek kainuoja ta jūsų esybė? Išbandyti ar galima? - atėję tavęs aplankyti pirkėjai suklūsta... Ne, pasakai ir stipriau dar suspaudi glėby savo stiklą. Toje stiklo esybėj talpini savo laimę, kur įgyji mylėdamas, talpini savo skausmą ir baimes - net baugoka, jei pamatytų blogybes visas tas kas nors, ko bijai -  talpini tas šukes, kur pripildžius per daug, vis suduždavo kartais stikliniai esybės namai; tu surinkdavai viską rankom savom, surinkdavai klijuodavai statydavai naują---


O tuose stikluose atsispindi dangus,
tokia didelė žemė,
spalvoti bažnyčių stogai

                  --- štai jose gal giedodavo moterys, pagaminusios saldžius pusryčius savo vaikams, pabučiavusios sūnus ir skubėjusios taukšti, apkalbėti:  giedoti. Gal tos moterys širdy beprotiškai norėdavo šaukti, bet pirkėjai pavogti pavogti galėjo tą šauksmą, iš laimęs pratrūkusį. Gal norėdavo? Ech, tos moterys, naktimis kur verandose sėdi gurkšnodamos vyną - kaip jos sėdi – sukaupusios visą savo gilybę pilnumą, net žiogai nustoja čirškėti ---