Nuodėmė

Tavo mintys žuvim pašvinkusios,
O kūnas tarsi žaizdom nusėtas.
Tavo siela nuo pat šaknų išpuvusi,
O balsas tarsi klaikus kvietimas .

Bet ką gi aš radau tavy,
Jog ištremti negaliu
Iš savo perpildytos sielos.
Bet jau svarstyti per vėlu,
Nes tavo aštrios užmačios įstrigo
Į mano persirpusią širdį.