Kažkas negerai

Pavasario žiedais skrendu į baltą šviesą
Ir odes man dainuoja marių vandenai.
Žolės žalumas mano kūną glėbesčiuoja,
Valiūkės laumės man jaunystę dovanoja,
O man kažkas vis negerai ---

Aš pavargau nuo auksu žėrinčių sapnų,
Pavirto jie man nenutrūkstančiais košmarais.
Garsiau už kenčiantį varguolį aš verkiu,
Klastuolių laumių prakeiksmus girdžiu,
O siela sensta tartum rudenį kaštanai --

Kam reikia man tų šilku išaustų sparnų
Kuomet pasaulis mano Žemėn nusileido?
Jei nematau žydrų kaip Baltija jojo akių
Ir dūšios krištolo tyrumo, man brangiausios iš visų
Bei žvilgsnio vėjavaikiškai palaido.

Šaukiau į tamsą, bet sugrįžo tiktai aidas
Ir supratau, jog meilės liepsnos virto pelenais.
Pabėgo laikas lyg tarp pirštų smėlis,
Teliko tikrai gęstantis kartėlis,
O man kažkas vis negerai...