Tu eini iš lėto per mišką.
Tu žiūri į dangų, kuris tau
Rodo kelią virš medžių aukštai.
Tu žinai, nes ten pakilęs buvai.
Niekuomet neprisipažinsi.
Net jei budeliai verstų kankintų,
Nusineši šią tylą į kapą,
Kur paunksmėje žvėrys tau kasa.
Urvą slaptą, kelionei paruoštą
Į didžiausią išgyvenimų uostą.
Tau bus lemta iš jo dar sugrįžti,
Juk žinai taisykles, tik numirę negrįžta...