Žvakė

Tavo kambarį buvo apgaubusi rausva žvakės šviesa. Gėrėme arbatą... Stebėjome, kaip dailiai garuoja kiekvienas arbatos puodukas. Kaip kyla garas ir galiausiai išnyksta, nes žvakė ne tiek daug apšviečia.

Stebi mane, šypsaisi...

ištariu vieną žodį...    tik vieną...

Tu giliau kvėpuoji, žvakės liepsna pradeda virpėti, kambarys tiesiog mirga nuo nepastovios liepsnos. Tu susigraudini ir užpūti žvakę. Užpūti, kad nematyčiau tavo akių...

Išlieka tik tik skanus užgesintos žvakės dūmo kvapas ir tas paskutinis tavo akių vaizdas.