Juodą dangų vis laižo orlaivių šviesos
Pastoviu periodu tartum švyturiai praeityje
Prakeiktiesiems jos rodo kelią į niekur
Tolstančią viltį juodam danguje
Pailguose spalvoto metalo karstuose
Šimtai sielų nenuvyksta nė sprindžio tiesos
Žemė erdvėlaikio žygiuos menkuose
Nesustoja, nesugrįžta atgalios
Juodą dangų vis laižo orlaivių šviesos
Pastoviu periodu tartum švyturiai praeityje
Paminklams nuskausmina begalinį jų miegą
Nykstančią mirtį juodam danguje.


Augustinas Žemaitis




