Zelčiūtės Akvilė arba Vagystė

Teatro pakampėm Akvilė slankiojo kaip katė, nieko neužkliudydama ir minkštai, galėjai pagalvoti, kad po kojomis – visai ne nusitrynęs ir vietomis atsilaupęs parketas, o aksomas. Ne, ne aksomu, o kailiais išklotos Kauno teatro grindys. Ir batai Akvilės aksominiai, minkštučiai tokie, ir aišku, nauji, importiniai, su gražia dėžute atkeliavę iš kažkurios tolimos šalies. Audavosi juos tik ypatingomis progomis, kurių jos gyvenime pasitaikydavo. 

Nors nežinau, kaip geriau galvoti ir rašyti: pasitaikydavo ar nepasitaikydavo? Žinau dar tai, kad sėlindavo beveik nekvėpuodama. „Kaip koks mažas žydukas“, rašė Dovilė Zelčiūtė savo pirmajame romane „Gastrolės“.  Tiesa, prisipažįstu, pavogiau Akvilę ir jos katinišką, jos žydukišką slankiojimą per, prieš ir po režisieriaus žodžių „Tylos! Vyksta repeticija!“ ir žodžius šiuos apie režisieriaus žodžius taip pat pavogiau pavogiau pavogiau. Ir trigubas žodžio kartojimas, aišku, iš ten pat nugvelbtas. 

Akvilė turėjo kairę ranką vagilę, kuria, oi, atsiprašau, Kuri pavogė Jos Andriaus pieštuką. Aš turiu galvą, kuria vagiu viską viską. Nors ne, ji pati viena apgavinėja viską aplinkui – po Granausko apysakų ir apsakymų rašau vienu ilgu sakiniu per visą puslapį, po vėjuotos nakties rašau ir galvoju ir rašau rašau rašau apie vėjuotą naktį, po Černiauskaitės jausmai tokie moteriškai išreikšti, moteriškai sunkūs ir skaudūs pasirašo, tikrai, jie patys pasirašo, o šiandien norėjau parašyti apie moterį, kurios įsčiose turėjau garbės plaukioti tris metų laikus ir dar keturias dienas –medicininėj knygelėj parašyta, kad turėjau išnerti septynioliktą dieną, bet išlindau tik dvidešimt pirmą, 

bet tai nesvarbu, nes svarbu yra vagystės – įvykdytos, suplanuotos, dar nesugalvotos – o norėjau pavogti jos nematomus vaikystės draugus, gyvenusius už upės, negi vardus turėjusius, vieną savos vaikystės vaizdą, dabar jau nebežinau – iš tikro buvusį ar tik susigalvotą, kai tvarkau visus jos stalčius, lentynėles ir dėžutes, nušluostau, sudėlioju viską pagal dydį, formą, naudojimo dažnumą, knygas išrikiuoju abėcėlės tvarka – kiek ten man buvo, dvylika?, 

ir vėl vagiu tavo mintis, gestus, šypsenas, oi, nepatikėsi, kokią tavo šypsenų kolekciją nešiojuosi galvoje, ir žodžių, ir laikysenų, visko visko, 

nes aš kleptomanė. Kleptomaniakė. Kleptomonika.