Namų šulinys

Kiemelis siauras. Klevas prie pat kelio.
Daržely mamos žydi jau lelijos.
Ir obelis dvistiebė – ne pro šalį –
Su vyšniomis ir vėjais susivijus.

Siauru taku risnojome į miestą,
Pro kampą namo, rentinį apvalų –
Ranka šilta reikėdavo paliesti,
Net vasarą jis būdavo sušalęs.

Pilki langai žiūrėdavo į klevą,
Į avietyno sirpstančius uogynus,
Į žmones, kur ilsėjos ir keliavo,
Į tuos kur vežė krikštyti tik gimus.

Prie šulinio skaidrios versmės stovėjom –
Jinai giliai linguodavo iš lėto,
Čia žiedlapius nešiojo šiltas vėjas
Pavasariais iš medšakių gėlėtų.

Vinda iš gylio semdavom gaivumą
Su grandine vyniojama ant rato –
Visi daržai ir obelys, ir krūmai
Su laistymu juk buvo apsipratę.

Gilios versmės užtekdavo kaimynams
Ir pakeleiviams karštą dieną judant –
Sustodavo pavargęs, nusiminęs,
Nueidavo iš naujo atsibudęs.

Iš šulinio visi sulinkę gėrėm
Su puodeliu ir lėkšte išskalauta
Gilaus šaltinio atplukdytas gėris
Per kūnus kaip per upę tyliai plaukė.

Kareiviai per karus prie jo ilsėjos
Ir plovė dulkes nuo veidų ir batų,
O gal kartu nuplaudavo ir sielas,
Kur nuo kraujų ir nemigų apskreto?

O pokary tam šuliny tėvelis
Bidonus du su medumi skandino,
Kai stalininės girnos žmones malė,
Mes laižėm išsitraukę saldumynus.

Be šulinio juk kiemas kaip ne kiemas –
Betono juk nemūrysi, nei smėlio,
Į jį darbais ir rankom atsirėmę
Išaugom ir gyventi atsikėlėm.

Tas šulinys tekėjo kiemo pelkėm,
Kai degė netoli namai ir klėtys –
Su kibirais ant stogo susitelkę
Neleidome liepsnoms įsigalėti.

Net ir dabar, kai vamzdžiais apsipynę,
Visi jau plukdo vandenį iš gylių,
Vėl renkasi prie šulinio kaimynai
Tyriausio skaidrio paslaptis pamilę.