Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įkyrūs saulės spinduliai bado akis, laikas keltis, o man ir vėl skauda nugarą. Nereikėjo pernai praleisti tų prakeiktų mankštų stuburui tiesinti. Tikrai nereikėjo. Būtinai užsirašysiu Sausį. Užsirašysiu į mankštas, vėl pradėsiu piešti, išmoksiu groti gitara, mesiu beprasmes studijas, perlaikysiu kelis valstybinius egzaminus, įstosiu į architektūrą. Mano kreivą netikusį veidą vėl ims puošti šypsena, susirasiu naujų draugų, o žmonių ir svarbiausia Jos akyse įgausiu vertės… Man tereikia susrėbti per pastaruosius devyniolika metų sukauptą šūdą ir gausiu tai ko nusipelniau.
    Ketvirtadienis – diena kai dar daug tikiesi iš penktadienio. Gerai, kad paskaitos prasideda vienuoliktą ir jų dar vis nepramiegojau. Spėju „pachekinti” facebook’ą. Kelias sekundes kol krauna puslapį, viltingai laukiu sutelkęs dėmesį į tašką kur turėtų būti raudonas įspėjimas apie notifications’us.  Kaip bebūtų keista, kitaip nei praeitus penkiasdešimt kartų, jis šįkart ištikrųjų yra. Ji? Ne. Kažkoks idiotas putojasi po kažkokiu mano girto, kažkur paliktu komentaru, priimdamas jį rimtai ir dar kaip įžeidimą. Log out. Geras kelias minutes tuščias žvilgsnis į tokį pat tuščiai baltą Google langą. Pamiršau patikrinti jos profilį, atgal į facebook… Kažkokia daina apie meilę, keli like’ai, naujas profile pic, po juo daugybė like’ų ir keli geresnį gyvenimą nei mano gyvenančių bičų komentarai. Log out. Reik išsitrint facebooką, juo naudotis idiotiška. Ištrinsiu Sausį.
    Vakare gaunu SMS, Tomas kviečia į gimtadienį. Mane tai šiek tiek stebina. Pagaliau, na pagaliau nusimato smagus savaitgalis. Turbūt pakvietė ir Ją., esu tuo tikras. Išsidrėbęs lovoje desperatiškai vieną po kitos kuriu situacijas, pokalbių scenarijus, bet kaip ir kiekvieną kart viską pabaigiu išvada jog nieko man neišeis. Juk iš esmės esu perprastas, o stebuklingų talentų kurie atpirktų mano estetinį trūkumą neturiu. Siaubingai bijau pasirodyti nuobodus... Juk tada mano vertė lygi nuliui. Gal geriau išvis nevažiuoti? Ne, privalau pamėginti. Bet juk kaskart taip sau sakau ir kaskart mėginu, o progreso dėja nematyti. Po kiekvieno karto nuomonė apie mane vis labiau sustabarėja ir ją pakeisti tampa vis sunkiau. O, kad galėčiau viską pradėti iš naujo, ilgai ir gerai suplanavęs palikti gerą pirmą įspūdį ir panašiai... Šūdas, visiškas šūdas, esu giliai šūde.
    Gruodis iš esmės šūdinas mėnuo. Priešaky sesija, daugybė nebaigtų darbų, lauke šalta, sniego ir to nėra, tad nuvažiuot aikštutėn paraižyt saulių taipogi neišeis. Univeru apskritai esu nusivylęs, čia dar daugiau debilų nei jų knibždėjo mokykloje. Negaliu pakęsti tų mykčiojimų apie dėstytojus, matai „jam nepatinka mano nuomonė, todėl ir neišlaikysiu egzamino“ ir kiti panašūs skiedalai vemt verčia. Penktadienį atitinkamai penkios sušiktos paskaitos. Malonu tik tai, jog skirtingai nei būdavo mokykloje,  praleisdamas paskaitą nejaučiu jokios sažinės graužaties. Nė į vieną šiandien neisiu, duskit.
    Šonu įslystu į sodybos kiemą gerokai išdarkydamas dirvą ir purvais aptaškydamas šalia krūmų stovinčias mašinas. Mano devynesdešimt pirmųjų Audi S2 turi stebinančiai daug panašumų su manimi: jai kaip ir man, devyniolika, pamatęs gatvėje į ją dėmesio neatkreiptum, bet nustebinti 230 arklio galių variklis kartais tikrai moka. Lipdamas iš mašinos pastebiu, jog keliems rūkantiems lauke jau palikau šiokį tokį gezo įspūdį. Man patinka kai žmonės manęs prisibijo, tada galiu sau leisti kiek drąsiau elgtis. Paskubomis pasisveikinu su prie durų šalančiais nepažįstamaisiais. Kaskart spausdamas ranką burbteliu savo vardą, o ką ištaria jie praleidžiu pro ausis ir smunku vidun. Kai šis ritualas baigtas ir viduje, prisėdu su keliais senais draugais prie stalo. Jos nematyti.
  - Ką pasiėmei? – mano turimu nuodų kiekiu domisi Edvinas.
  - Nedaug, už vairo aš, ryte anksti reiks grįžt, – teisinuosi.
  Nors ir neturiu jokio noro su jais šnekėtis, bet kažką juk veikti reikia. Gerai, kad bent faktą jog vietoj degtinės ar kelių bambalių alaus turiu tik vyno butelį pavyksta nuslėpti. Čia atvykau su tikslu ir jis nėra sugerti su vietine fauna, prasinešt su nepažįstama šliundra ir ryte dingti be pėdsakų. Na, o jei reikalai pasisuks kaip visuomet ir vis tik kils nenumaldomas noras prisigert, esu įsitikinęs, jog surasiu vaišinančių.
  Vis apsidairydamas ieškau Jos. Nematyti. Prie mūsų prisėdus Tomui kalba pasisuka apie muziką, jo grupę, koncertus... Na, žodžiu tai ko aš neturiu, neturėsiu ir niekada nepatirsiu. Kadangi šia tema pasisakyti neturiu kaip, tyliu. Tas tylėjimas tokiais atvejais paprastai įsiskverbia ir užkrečia visam likusiam vakarui. Jaučiu, kad kažkas panašaus vyksta ir dabar, tad reikia šliaužt į kokį kitą kampą. Taip ir padarau.
  Po kiek laiko pasirodo ir Ji. Užkalbinu. Netrukus prie mūsų prieina ir Tomas.
  - Tikiuosi liksit pernakt? - įsiterpia jis.
  - Dar nesu tikras, - sakau šaltu tonu ir tik poto suprantu kaip nemandagiai tai nuskamba.
  - Aš negaliu, man antrą teks išvažiuoti, - nuoširdžiai apgailestauja Ji.
  - Kaip gaila, na, tai gal bent išgersi taurę, kitą vyno su senai matytom kolegom? – žaismingai paklausiu.
  - Vyną geri? Tu?! Žinoma, tokios progos tai nepraleisiu! – juokiasi.
Matau kaip vos priėjus Tomui nervingai ima bėgioti jos akys ir kalba su manimi tampa dirbtina. Pomažu atsiranda nuojauta, kad šįvakar ir vėl teks prisiliuobt. Bet dar nepasiduodu, stengiuosi daug kalbėti. Pasakoju kaip mus su kursiokais komiškai išmetė iš klubo praeitą penktadienį, kaip vasarą būdamas Vienos metro sutikau lietuvius, kaip juokingai jie atrodė mėgindami susikalbėti su žmonėmis savo darkyta anglų kalba ir įmaišytais rusiškais keiksmais. Toks jausmas, jog jie dera prie betkokios kalbos. Netrukus ir pats mintyse imu keiktis, nes Ji su Tomu dingsta, o mane apsupęs girtų smalsuolių burys klausinėja apie mano mašiną.
  Laikas bėga greitai, pastebiu jog jau nevienas guli išlūžęs, o  aš dar beveik nieko negėriau. Man taip jau būna kai daug šneku. Staiga mane už skverno čiumpa svyruojantis Edvinas su puspilniu degtinės buteliu.
  - Visos jos tokios, - sako pildamas man sklidiną stikliuką.
  - Taip, taip, - tyliai tariu imdamas degtinę.
  - Senai tave išvis bemačiau, o tu dabar kai susitikom... Tai tu dar ir blaivas, seniau toks nebūdavai! – veplena svyruodamas.
  Dar prisiplaka Austėja. Negaliu pakęsti jos tauškėjimo… Regis beria po tris šimtus žodžių į minutę, bet turbūt tik vienas kitas iš jų būna gyvas ir reikalingas. Ir tai nevisada.
  Jausdamas kaip krentu į prarają, ruošiuosi užsiversti antrą stikliuką, bet prieina Ji. Atrodo gan liūdna. Paklausia ar negalėčiau parvežti namo, nes ją turėjęs parvežti Mindaugas yra girtas ir su juo važiuoti neketina. Žinoma sutinku. Proga iš čia dingti, ir dar kokia...
  Važiuojant linksmai pašiepdami apšnekam gimtadienyje buvusią publiką. Daug pirmą kart matytų veidų ir visi tokie nuobodūs... Kol buvome viduje, čia gan smarkiai palijo, dangus giedras ir žvaigždėtas, danga šlapia, o kelio vingiai tolygūs ir malonūs. Nesusilaikau keliuose posūkiuose nepastatęs „skerso”. Ji kiek išsigandusi pasijuokia, bet stabdyti manęs neprašo, turbūt smagu. Aš kiek įsijaučiu. Baltą tachometro skritulį ties šešių ir septynių tūkstančių apsukų žymėmis raižo raudona rodyklė, pro mus skrieja akimirkai šviesos pliūpsnį gavę šalikėlės medžių kamienai. Dėja, vieną posūkį pastebiu pervėlai, stabdyti tenka žaibiškai, neišvengiamai čiuožiu jo artyn ir suprantu jog iki reikiamo greičio pristabdyt nebespėsiu. Visa kita nuo manęs nebepriklauso, telieka kelios akimirkos įtemptos baimės. Dūžta stiklai, tvirti lapuočių medžių kamienai negailestingai perskrodžia plieną. Matau kaip besilankstančio metalo gniaužtuose Ji užgęsta. Sausio nebus...
2010-12-02 14:49
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-02 22:23
kitaip
Truputėlį nuobodokas, bet pabaiga netikėta. Taip pat galvoju, kad per daug svetimybių, ir sausio iš didžiosios raidės taip pat nereikėtų rašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą