Angelo užrašai (FIN)

Kai grįžau į sodybą, jau buvo tamsu. Silpnai spingsojo žibalinė lempa pro langą, dusliai urzgė šuva prie būdos, žiūrėdamas į mane meiliu žvilgsniu. Jo uodega nejudėjo, nusprendžiau nesiartinti ir neglostyti paausio. Išgyvens kaip nors.
Viduje moterys jau buvo persitvarkę savaip. Kristinos niekas nebesaugojo, ši sėdėjo stalo gale, įsispraudusi į kampą ir ragavo kopūstus su bulve. Jos veide vis dar atsispindėjo apatija. Čigonė Rūta visgi buvo teisi – atrodė kaip višta, užauginta ankštame narve. Nors pats tokios vištos ir nebuvau matęs, bet palyginimas visgi taiklus.
Skirmantės motina kuitėsi prie puodo, kažką burdama virš verdančio vandens, murmėdama burtažodžius.
Iš antro aukšto, nuo laiptų į mane įsispoksojo dvi poros vaikiškų akių – tai Skirmantės broliukai susidomėjo mano persona. Tačiau netrukus abu pradingo už durų.
Trūko dviejų čigonių ir Audros. Skirmantė ir likusios trys merginos čiauškėjo prie židinio. Iš kai kurių nuotrupų supratau, kad buvo linksniuojami nuotykiai mieste.
- Kur mano odinis krepšys? - paklausiau.
Motina parodė į spintą, prie kurios ir išvydau savo turtą. Nusinešiau jį prie merginų ir išpakavau kelis rimtai atrodančius šautuvus.
- Užtaisykit šituos, panos, - pasiūliau joms. – Ir pasakykit, kur šitoj sodyboj aukščiausia vieta, iš kur būtų galima nors kiek kelią matyti?
- Daržinės palėpė turbūt, - pratarė viena čigonė. – Ė, ar čia tik ne „Sako“ firmos TRG modeliai?
- Nusimanai apie ginklus? – nustebau.
- Cha, dar ir kaip! Mano tėvas buvo pamišęs dėl ginklų, visą spintą buvo užgrūdęs vamzdžiais. Ypač rimtais pistoletais. Dievino „Desert Eagle“, turėjo jų gal penkias skirtingas poras. Gaila, kad tai buvo tik manija. Kai atėjo laikas rimtai juos panaudoti, nepajėgė nuspausti gaiduko... Jį pirmą... nušovė.
Mergina krestelėjo juodas garbanas, parodydama nepriekaištingų dantukų eiles.
- Bet užtai aš pajėgiau. Matai? Turiu jo mėgiamiausią keturiasdešimt ketvirto kalibro devynioliktą „Marką“.
Ir ji parodė man vamzdį, nuo kurio kūnas pagaugais nuėjo.
- Betgi jo atatranka žvėriška, - pasakiau.
- Atatranka – niekis. Svarbu stiprios rankos. Nori išbandyti mano rankas?
Ji atkišo man delną, lyg ruošdamasi parungtyniauti, kuris kurio nulenks.
- Tiek to, tikiu...
- Svarbiausias čia netgi ne kalibras, - nusišypsojo mergina, - o garsas. Įsivaizduok, aplinkui tik ir girdi – pykšt, pokšt, tratata... O čia –BACH – kaip iš giedro dangaus! Tarsi kas iš mortyros driokstelėtų. Pusė chebros akimirksniu apsišika...
- Na kaip dabar kalbi! – suriko senė nuo puodų.
- Ai, mama... – numykė garbanė, aiškiai įsijautusi į savo pasakojimą.
- O „TRG“ esi bandžiusi? – padaviau jai snaiperio šautuvą.
- Ne, bet turėjau kažką panašaus –  vokišką „MSG“...
- Jau kai Alina užsiveda apie patrankas, tai geruoju nesustos, - nusijuokė Skirmantė.
Alina pažvairavo į savo „sesutę“ ir vėl išsišiepė nuo ausies iki ausies.
- Vadinasi, žinai, kaip elgtis su šitais daiktais. Nori su manimi į naktinį budėjimą? – pasiūliau.
- Ei, aš noriu! – iš karto pasisiūlė Skirmantė. – Aš taikliai šaudau!
- Taip, mačiau, - sutikau. – Bet reikės nemiegoti, kai budėsime. Aišku, trimis pamainomis kiek lengviau. Du miega, vienas budi. Keičiamės kas pusantros valandos. Aš ir žadintuvą turiu tam reikalui.
- Galėčiau ir visą naktį nemiegoti, - tarė Skirmantė. – Jeigu tik bus su kuo pasikalbėti.
- Uhu, - linktelėjau, ne itin pasitikėdamas jos entuziazmu. – O kur tavo sesuo su Rūta ir dar viena mergina?
- Tikriausiai išėjo bunkerio pažiūrėti. Čia netoli, yra tunelis, vedantis į slėptuvę miške. Tėvas pastatė, bijodamas trečio pasaulinio karo.
- Protingai padarė.
- Dabar taip tik atrodo. O kai statė, tai visi jį sūdė, kad niekais užsiiminėja.
- Apie tėvą blogai nekalbėkit! – atsiliepė nuo puodų motina. – Vyras su galva buvo. Ir paranojos turėjo pakankamai – nei per daug, nei per mažai. Tiksliai tiek, kiek reikia!
Man beliko tik taikiai linktelėti.
- Užtaisykit ginklus, lauksiu daržinėje, - pasakiau merginoms.
- O kam tau ta viela? – nusistebėjo Skirmantė, išvydusi, kaip iš krepšio ritę varinės vielos traukiu.
- Čia ypatinga viela. Padeda angelus sargus iš dangaus nuleisti, kai to labiausiai reikia.
Jos, žinoma, nė per nago juodymą nepatikėjo.

Naktis buvo giedra, iš aplūžusios pastogės galėjai matyti silpnai mėnulio nutviekstus laukus. Toje pusėje, kur turėjo būti miestas, neišvydau nė švieselės – tarsi jo iš viso nebūtų, tarsi jo niekas net nebūtų pastatęs. Retmiškis dar tik augo, ateityje pasiruošęs užstoti šią vietą, tačiau ar tie medžiai suspės? Vos tik Ernestas supras, jog šioje vietoje slypi Juodojo Forto silpnesnis broliukas, visam ūkiui galas. Taip man kuždėjo paranoja.
Varinę vielą ištempiau tarp daržinės ir didelės liepos anapus tvoros. Buvau pernelyg toli nuo savo kolegos ir nežinojau, ar šis mane išgirs, šaukiamas per raciją. Šios mažytės pasiekė gana toli, tačiau juk ne TIEK toli...
Įjungiau saviškę.
- Angelas vienas kviečia angelą du.
Traškesiai eteryje ir nieko aiškaus. Švytinčiame langelyje spindėjo tinkami skaičiai. Nuspaudžiau dar kartą:
- Angelas vienas kviečia angelą du. Atsiliepkit!
Regis, traškesius permušė kažkoks signalas, tarsi atsakymas, tačiau supratau tik tiek, kad vos akimirkai išgirdau žmogaus balsą.
- Angelas vienas kviečia angelą du. Aš jūsų negirdžiu, tačiau, jeigu girdite mane, tada...
Tada trumpai nupasakojau angelui du, kur aš ir kas vyksta.  Visus žodžius įvilkau į sutartinį kodą, nieko nepalikdamas Ernesto eterio šnipams. Galbūt jie klausėsi, o gal mašinoms ratus keitė ir tiltą remontavo – kas žino? Neketinau pasitikėti atsitiktinumais.
- Tai tiek, angele du. Baigiu ryšį.

Kažkas lipo kopėčiomis į antrą aukštą. Paslėpiau raciją greta sprogdiklio vidinėje kišenėje. Pirma sušmėžavo garbanota Alinos galva, mergina vikriai užsirito ant šiaudais nukloto perdengimo ir nusiėmė nuo peties šautuvą. Paskui ją užsiropštė Skirmantė. Įjungiau savo ciklopą ir pakabinau jį ant vinies, kad nespigintų nė vienam į akis.
- Tu ir vėl su savimi kalbėjaisi? – paklausė Skirmantė.
- O tu vėl girdėjai...
- Tokia jau aš esu. Girdžiu geriau nei kiti.
- Puiku. Vadinasi, išgirsi kiekvieną, šlamantį už tvoros. Šiltai apsirengėt? Naktis gali būti šaltoka.
- Ištversim, - Alina įsisupo į antklodę ir įsitaisė prie šiaudų ryšulio, atsisukusi į pralaužytą medinę sieną, pro kurią matėsi visa panorama. – Jeigu jie važiuos keliu, šviesas iš labai toli pamatysime.
- Manau, šiąnakt mes jų visai nesulauksime, - pasakiau. – Jeigu būčiau Ernestas, pulčiau rytoj iš ryto.
- Kodėl?
- Paprastai sargybą ryte labiausiai miegas ima. Ir pakankamai šviesu – nereikia rūpintis žibintais. Kadangi nėra žibintų, iš toli taip puikiai nepamatysi. O be to, nežinomoje teritorijoje visados geriau apsidairyti saulei pakilus. Taigi, visi tūzai iškrenta rytui.
- O tai ką mes čia tada veikiam? – nusižiovavo Skirmantė.
Aš prikandau liežuvį, išgirdęs ją taip protingai klausiant, o Alina nusijuokė ir apglėbė ją per kaklą, nestipriai prismaugdama arčiau savęs.
- Bet tu ir kvailutė, Skire...
- Atstok, kokia aš tau Skirė! – pasibaidė ši. -  Gerai, supratau. Atsarga gėdos nedaro.

---

Naktis nebuvo itin žvarbi, o horizonte nemirktelėjo nė žiburėlis. Gulėjome trise ant šiaudų, retsykiais nužvelgdami tolumas per optinius taikiklius, merginos plepėjo apie visokius niekus, retsykiais užsižaisdamos žodžiais. Kai jau visai nebeliko temų, prisikasė ir iki manęs.
- Angele, o tu pas mus pasiliksi? – klausė Alina, žibindama akutėmis.
- Nemanau, - murmtelėjau. – Turiu aš kur gyventi.
- Betgi čia grynas oras, kaimas, bitės... Ką tu mieste veiksi?
- Šiuo metu mieste irgi labai grynas oras, - pastebėjau. – Jau septyneri metai toks grynas, beveik kaip kaime.
- A, nu tikrai...
Alina nusišypsojo kerinčia čigoniška šypsena ir palinko arčiau.
- O tu žinai, kodėl Skirmantė pasisiūlė keliauti į miestą?
- Ė, nereikia apie mane, ką? – staiga įsitempė už jos išsitiesusi mergina.
- Reikia reikia. Tu gi vyriausia iš merginų šioje vietoje, tau jau vyrą susirast reiktų. Štai todėl ji ir traukė į Biržus, Angele. Vyro susirasti, Fortą aplankyti...
Skirmantė sušnypštė nepatenkinta.
- Čia pas mus vyrų aplinkui nė su žiburiu nerasi. Arba prasigėrę ir nepatikimi, arba per seni, arba dar kokie nors – žodžiu, trūkumas kaip reikiant. O merginos čia jaunos, pačiame žydėjime. Pasilik, ką?
- Ačiū, aš jau turiu žmoną, - mandagiai atsisakiau, jausdamas išpilantį karštį.
Skirmantė įsikniaubė veidu į šiaudus ir sudejavo. Tikriausiai ji galvojo priešingai – kad esu įsifantazavęs pamišėlis, kuriam nuo vienatvės visai kvankt.
- Aha, – linktelėjo Alina. - Ir kur ta žmona? Mieste?
- Saugioje vietoje.
- Aišku... Tai gal toje saugioje vietoje ir fainų vyrukų yra? Tokių, kuriems daugiau nei dvidešimt?..
- Yra keli, - numykiau. – Perduosiu jiems, kad čia yra pasiruošusių tekėti merginų.
- Nieko tu neperduosi, - sumykė Skirmantė į šiaudus. – Tu nieko nebeturi, Angele!
Ir ką aš galėjau atsakyti tokiai beviltiškai pesimistei?
Nieko...

---

Pažadino nekantrus purtymas už peties. Praplėšęs akis pirmiausiai susigaudžiau, kurioje pusėje mano šautuvas. Tik tada įsiklausiau, ką man bandė pasakyti išsigandusi Skirmantė:
- Kelkis, Angele! Jie jau čia!
- Kur?!
- Miške, slenka artyn!
Prasikrapščiau akis ir šiaip ne taip sugebėjau per taikiklį apžiūrėti kelią. Tik tada supratau, ką man pasakė.
- Kaip tai – JAU miške? O mašinos kur?
- Nebuvo jokių mašinų! Alina stebėjo kelią ir pamatė kažką miške krutant. O ten – užsimaskavęs šaulys, per krūmus sėlino.
- Kur jinai?
- Nubėgo Rūtos su Audra perspėti.
- Geeerai, - sumurmėjau, jausdamas užplūstantį adrenaliną. – Vadinasi, jiems derybų nereikia. Kiek pastebėjot?
- Kol kas tik du. Maniškis ana ten, už trijų akmenų slapstėsi. Paskui perslinko už to didelio, kur iš kairės. Jau norėjau šauti...
- Ir reikėjo šauti. Tik atsargiai – po kelių šūvių jie jau žinos, kur esame. Pamatysi ką nors – šauk! Ir stenkis galvos nekilnoti.
- O tu kur eini?
- Ant tvoros.

Skirmantė liko medžioti, aš nubildėjau kopėčiomis žemyn. Pačiu laiku – merginos ką tik pasirodė ant slenksčio.
- Kas ten vyksta? – pasidomėjo Audra, nervingai gniaužydama šautuvą.
- Mus tikriausiai supa. Skirmantė liko prižiūrėti pietų ir rytų, reikia vieno šaulio vakarams ir šiaurei. Ar namo antrame aukšte yra langas į tą pusę?
- Aš užsiimsiu, - pasisiūlė Alina.
- Gerai. Aš einu ant šiaudų pagulėti. Ir merginos – jokiais būdais nesiartinkite prie vartų arba pietinės tvoros. Aš ten vakar užminavau.
- Gražu, blyn, - atsiduso Audra. – O man ką daryti?
- Antro aukšto langas į pietus, - parodžiau. – Palaikyk Skirmantei kompaniją.
Jos nubėgo įsikurti savo vietose, aš užsiropščiau ant šiaudų briketų vakarinėje pusėje ir išsipleikiau ant pilvo. Kiek pasikuitęs prišliaužiau prie pagaikščių ir susiradau padorų tarpą, pro kurį matėsi užpelkėjusi pieva ir dalis tolimesnio miško.
Šautuvą paguldžiau šalia, pasiėmiau šiuo atveju daug patogesnį pistoletą. Jis gal ir ne toks taiklus, bet greičiau suvaldomas.
Pavasarinė žolė lingavo vėjelyje kartu su pernykščiais gelsvais kupstais. Varlių choras, keli žiogai, o daugiau – nė gyvos dvasios. Įdomu, Ernestas saviškius gal išmokino po pernykščiais lapais pasislėpti? Viskas taip ramu ir taiku atrodė, taip ir kvietė kilstelėti galvą, pro tvoros viršų pažvelgti. Ko tiem vyrams pelkėje gulėti, jeigu yra bent trys frontai, kur sausiau?..

Krūptelėjau, už nugaros driokstelėjus šūviui. Varlės su žiogais akimirksniu užsičiaupė.
Ne, tai ne Alina. Jos vamzdžiui nusičiaudėjus trenksmas būtų kaip reikiant – visgi ji man virš galvos šaudytų. Tai Skirmantės arba Audros griaustinis.
Po akimirkos nugriaudėjo dar vienas, tarsi patvirtindamas tikrosios peklos pradžią. Akies kraštu išvydau, kaip tarp tvoros pagaikščių, pelkėje, kažkas sujudėjo.
Man virš galvos kurtinamai trenkė Alinos „TRG“. Priešakyje, už tvoros, trumpai riktelėjęs žolėje išnyko vyras. Visai šalia jo kilstelėjo kitas, nusitaikydamas kažkur virš manęs. Dusyk pykštelėjau į jį iš pistoleto ir skubiai persiritau į kitą vietą.
Kitoje namo pusėje šūviai griaudėjo jau kas kelias sekundes. Šalia Skirmantės ir Audros šautuvų sukaleno atsakomosios automatų salvės. Ernesto vyrai jau aptiko, iš kur į juos šaudo ir greičiausiai suskubo slėptis.
Nuojauta man sakė, kad netrukus į snaiperio lizdą turėtų atlėkti kažkas egzotiško, tačiau ne pernelyg sprogaus- antraip dar vištelę Kristiną rizikuotų susprogdinti.
Visai netoli manęs per tvorą perskriejo kažkokia skardinė. Susigūžiau, laukdamas sprogimo, tačiau išgirdau tik varganą šnypštimą. Pievoje tingiai raitėsi balti dūmai, telkdamiesi į tirštus kamuolius.
Paskui pirmąją, tarsi pajutusios azartą, nulėkė dar keturios. Dūmai sutirštėjo. Visa laimė, kad jie tik dvokė, antraip mano visas pasigulėjimas ant šiaudų galėjo ilgokai užtrukti.
Vėl driokstelėjo Alinos šautuvas, nuskindamas dar vieną dūminių užtaisų mėgėją. Sprendžiant iš garso, keli vyrai jau buvo pasiekę tvorą ir dabar šlamėjo apačioje, ruošdami kažkokią šunybę. Tikriausiai laukė, kol dūmai ims virsti virš tvoros.
Nuslinkau šiaudais, klausydamasis, kaip jie bamba kažką patvoryje. Įsitikinęs, kad jie kaip tik po manimi, apsiverčiau ant nugaros, iškrapščiau iš kišenės granatą ir kruopščiai apžiūrėjau ją. Paprasta skeveldrinė. Ištraukęs žiedą iškišau ranką už tvoros ir paleidau ją kristi.
- Ei, bliat, tu kažką pametei! – sukarkė kažkas apačioje.
- Aš? Tai kad aš, blia, nieko...
Dunkst!
Kietai supakuoti šiaudai apsaugojo mane nuo skeveldrų. Visai pro pat mane į orą pakilo pilkų dulkių debesis, net kai kurie tvoros pagaikščiai stryktelėjo į viršų, o žemė tarsi sudrebėjo.
- Sumauti ežiukai rūke... – sumurmėjau, krapštydamas užgulusią ausį.
Dar sykį iššovė Alina, kažką pamačiusi už tvoros. O tada šiaudus supurtė atsakomoji salvė. Tikriausiai šaudė ne vienas. Aš kaip įkirptas nusiritau žemyn ir sprukau per dūmus link namo, pasilenkęs kuo arčiau žemės. Tvoros viršų radviliniai velėjo išsijuosę, tikriausiai įtarę, kur šuo pakastas. O taip pat ir antro aukšto langus, kur darbavosi Alina. Beliko tikėtis, kad ji pasirūpins savimi. Prie mūrinės sienos lijo trupintu šiferiu, sausomis samanomis ir pernykščiais paukščių kakais. Pasukęs už kampo atsidūriau tarp namo ir daržinės.

Ir čia ne ką geriau. Skirmantė glaudėsi už vartų, gaudydama kvapą, o pastogę negailėdamos drožė pavienės ir serijinės salvės. Išvydusi mane klyktelėjo ir jau kėlė pistoletą, kad nuneštų pusę galvos.
- Ei, ei!.. – kilstelėjau rankas.
- Nesišlaistyk čia ir negąsdink! – riktelėjo piktai, pažvelgdama į viršų. Stogas jau buvo tiek skylėtas, kad nesunkiai galėjai suprasti, jog šiandien debesų nedaug.
- Kiek nukepei?
- Tris gal... – suabejojo. – Arba pustrečio. Tu?
- Maždaug tiek pat. Gal matei, kur dabar taviškiai laksto? Tvorą pasiekė?
- Keli pasiekė. Kiti miške tupi, nejuda iš vietos. Kas dabar bus?
- Dar nežinau.
- Jie dūminius užtaisus mėto. Atrodo, ruošiasi per tvorą lipti...
- Manau, nelips. Greičiausiai kur nors tvorą išsprogdins – taip saugiau. O dūmai tam, kad sunkiau būtų įsiveržimą stebėti. Man reikia matyti, kiek jų prie pietinės tvoros. Vakar ten užminavau, norėtųsi tinkamai panaudoti.
- Angele, jau viskas, - pasakė ji, žiūrėdama didelėmis akimis. – Jau gali naudoti.
- Kas „viskas“? Kad dar net rimtai neprasidėjo. Bėk į namą, ten rasi Aliną su Audra. Užsibarikaduokite duris, stenkitės neužleisti pozicijų.
- O tu ką?
- Aš dar į viršų užlipsiu, - siektelėjau kopėčių. – Man reikia matyti teritoriją.
Atsakomoji ugnis jau liovėsi, greičiausiai puolantieji įsitikino, kad snaiperis išsinešdino.
- Bėk! – paraginau merginą.
- Žinai, gal aš geriau su tavimi...
- Ne pati geriausia mintis!
- Galbūt, bet nors galėsiu būti naudinga. Užsibarikaduoti suspėsime.
- Klausyk, Skire...
- Kokia aš tau Skirė! Judink subinę viršun! – įsiplieskė ji.

Antrame aukšte šiaudai buvo riebiai nukloti šiukšlėmis nuo stogo.  Net šliaužti tapo nepatogu. Pasiekęs ištaršytą šiaudų krūvą žvilgtelėjau į mišką – ten vyrai beveik nebesislapstė. Audra nutraukė šaudymą, tikriausiai irgi vengdama atsakomosios ugnies. Kažin, ji dar gyva?
Į kiemą vėl pradėjo lėkti dūminiai užtaisai, lyg dar jiems būtų maža. O keliu kriokdamas riedėjo keturratis motociklas su priekaba.
- Ką jie ten veža? – prisidėjo šautuvą prie peties Skirmantė. – Velnias, per tuos dūmus jau beveik nieko... o velnias! Tu matai?!
- Matau, - rūgščiai vyptelėjau. – Kulkosvaidį atsiveža. Su visu kulkosvaidininku. Pasiruošk šaudyti, aš sprogdinu užtaisus! Tegu paspringsta su visu savo pastiprinimu!
Sugniaužiau sprogdiklį – šis grėsmingai trakštelėjo, užsitaisydamas.
- Saugok galvą brangioji!

Prisiplojau prie šiaudų ir atleidau. Nemačiau pagrindinio smagumo – ne savižudis aš, kad iš tiek arti spoksočiau – tačiau mano ausys padėkojo skausmingu spengtelėjimu, kai tiesiai prieš mus tvorą kilstelėjo į orą ir driokstelėjo į visas puses. Keli pagaliai zvimbdami net į daržinės palėpę per plyšius įlėkė, dar labiau pradaužydami šiferį virš galvų.
- Oi mano ausys... – išgirdau per nemalonų spengimą.
- Nemiegam! – kumštelėjau ją, griebdamas šautuvą. Priglaudžiau prie peties, prisitaikiau – trinkt! Apkiautęs radvilinis atsisveikino su šiuo pasauliu. Jie visi dabar elgėsi kaip trenkti – dievaži, kaip vištos, paleistos iš gimtojo ankšto narvelio. Kai kurie voliojosi ant žemės, kiti stengėsi į mišką pasprukti. Į pastaruosius aš ir stengiausi pataikyti, jie dar vis galėjo atsišaudyti.
Netrukus ir Skirmantė susigriebė. O dar po akimirkos visai netoliese iš namo antro aukšto kažkurios iš merginų pyškalas sutrinksėjo, siųsdamas vyrus be bilieto į anapus.
- Mes laimime! – neišlaikė Skirmantė.

Tarsi jai atsakydamas prabilo kulkosvaidis, taip ir nesulaukęs, kada motociklas sustos. Žemas, ritmingas trinksėjimas, ne pernelyg dažnas, tačiau pakankamai grėsmingas, kad suprastum – ne pats mažiausias kalibras į tavo pusę lekia.
Skirmantė klyktelėjo, kai ant galvos pabiro ne tik stogo danga, bet ir medžio gabalai. Kulkos varpė ir skaldė viską aplinkui, skiedros žiro į visas puses, o čia dar smulkieji prisidėjo iš miško.
- Dingstam!
Lengva pasakyti... Atgal čiuožėm ant pilvų, bijodami nors kiek galvas kilstelėti. Nejučia užsimaniau į tualetą. Tik dabar supratau, kad tenai norėjau jau gal visą pusvalandį, kai pekla užvirė.
Stogas sudejavo, subraškėjo ir nelauktai ėmė griūti, berdamas žemyn visus skersinius ir šiferį. Susigūžiau prie pat kopėčių. Suriko Skirmantė visai šalia, šį kartą jau ne iš baimės.
Balkiai įstrigo susipainioję tarp vienas kito ir dar nelūžusių skersinių. Visa konstrukcija pavojingai drebėjo, grasindama čia pat užvirsti ant galvos.
- Man šoną kliudė! – sudejavo mergina, vis dar stengdamasi nušliaužti kuo arčiau kopėčių. – Šiferio lakštas... Aaai, rupūžė
- Galėsi nulipti?
- Acha, bandau...

BUM BUM BUM BUM...
Vėl ėmė dundėti pabūklas nuo motociklo priekabos. Stogas tebesilaikė savo vietoje. Tikriausiai nukreipė dėmesį į namo antrą aukštą.
Skirmantė raukė savo naivų veidelį atsirėmusi į sieną, taikydamasi į tarpuvartę.
- Kraujas smarkiai bėga? – paklausiau nulipęs.
- Ką aš žinau... – kilstelėjo delną nuo žaizdos. Marškiniai buvo suplėšyti, keliose vietose juodavo kraujo taškai. – Tikriausiai įdrėskė. Ar jie jau kieme?
- Nemačiau. Greičiausiai. Parodyk, ką ten turi, - timptelėjau jos marškinių kraštą.
Įdrėskimas, daugiau sumušimas nei rimta žaizda. Išgyvens.
- Mes į namą nebepateksime? – dairėsi į daržinės vartus Skirmantė.
- Ne.
Driokstelėjo sprogimas kieme. Išgirdau žingsnius – tai priešai traukė mūsų pusėn. Šį kartą jie elgėsi kaip filmų apsižiūrėję – vienas kyštelėjo vidun ginklą, ketindamas pridengti likusius ir tuo pačiu apsidairyti. Skirmantė pykštelėjo į jį beveik nesitaikydama. Smalsuolis išnyko, užtai sutratėjo jo automatas. Mergina užsiglaudė už sienelės, aš nusiritau už šiaudų rulono.
- Jie tvarte, meskit granatą! – išgirdau riksmą. – Turi granatą?
- Ne, gal tu turi?
- Aš savo prie tvoros išmėčiau! Staska turi! Ei, Staska!..
Čiuptelėjau už kišenės ir suradau saviškę – paskutinę. Gaila, reikėjo jų daugiau į kišenę prisikrauti. Ištraukiau žiedą ir švystelėjau pro vartus, aiškiai parodęs Skirmantei, kas bus. Mergina tvirčiau prisispaudė prie sienos.
- Ridenk, Staska!..
Tačiau granata į daržinę neįskriejo. Kad ir kur ji buvo, maniškė driokstelėjo pirmoji, išmušdama kelias skyles sienoje. Kurį laiką dar palaimingai klausiausi priešmirtinių gargaliavimų, o tada į mūsų pusę iš rūko vėl pasipylė kulkų lietus.
Lengva tai pasakyti. Jausmas toks, tarsi tuoj prikrausi kelnes – visur rikošetai, lekia skiedros, dūžta stiklai, šiferio lakštai, o dar visi vamzdžiai, nukreipti į šią pusę, kala su tokiu garsu, kad imi pavydėti mirusiems.
Mergina, išpuolusi iš už sienelės, parkrito šalia manęs, už šiaudų rulono. Pažvelgė į mane, tarsi jau būtų paskutinioji.
- Aš tave myliu, Angele!
- Ką čia kliedi?
- Vis tiek mums galas, koks skirtumas? Noriu, kad žinotum.
- Gerai, - atsidusau, - tiek to!
Už kelių metrų gulėjusi statinė pasivertė ant šono nuo smūgių.
- Ką?
- Tiek to, sakau!
- Tu irgi mane myli?
- Ne, bet turėsiu galvoje!
Mums už nugarų nugriaudėjo sprogimas, šieno ritinį tarsi titano ranka stumtelėjo. Sukandau dantis ir papurčiau galvą.
- Niekšas tu, Angele! – vos neverkė Skirmantė.
- O tu – užsisvajojusi iki ausų. Užauk vieną kartą!
- Ką, vėl sakysi, kad žmoną turi? O kur ji yra, ką? Kur?!
Kulkų debesis išakėjo sieną tiesiai prieš akis. Visa laimė, kietai presuotas šienas  puikiai sulaikė šūvius. Tik va jeigu motociklas sugalvos į kiemą įvažiuoti, tai vargu ar pagelbės prieš kulkosvaidį.
Mergina perbraukė delnu akis ir pasipurtė.
- Kas čia šnypščia?
- Kur?
- Čia! Atrodo, tavo lietpaltyje...
Dabar ir aš išgirdau šnypštimą. Tai racija priiminėjo signalą. Apsidžiaugęs ištraukiau ją ir kilstelėjau prie ausies.
- Angelas vienas kviečia angelą du!
- Angele vienas, čia septintasis dangus, - atsiliepė gerai pažįstamas balsas. Taip aiškiai, tarsi būtų vos už kelių dešimčių metrų. – Matome situaciją! Kokie bus pageidavimai?
- Nelieskite namo ir daržinės, septintasis dangau!...
- Ji veikia! – apstulbo Skirmantė. – Racija veikia?! Su kuo tu kalbiesi?!
- Ir dar avilių, - pridūriau, nekreipdamas į ją dėmesio. – Pasistenkite neišvartyti avilių, jie šiaurės vakarų krašte! Ar matote skylę tvoroje?
- Tikrai taip, angele vienas! Būsim po poros minučių! Ryšio pabaiga!
Krūtinę užpildė staigus palengvėjimas, beveik ekstazė.

- Pagalba?! – nerimo Skirmantė. – Kodėl tu iš anksto nesakei?!
- Kad nebūtum pernelyg atsipalaidavusi, - nuleidau raciją.
- Ir seniai tu...
Ją nutraukė kurtinantis dunkstelėjimas, kokio dar iki šiol negirdėjome. Po akimirkos orą suvirpino sprogimas. Kad ir kas susprogo, skirtumą pajutau iš karto – užsičiaupė kulkosvaidis, iki šiol nepaliaujamai kalenęs. Kieme aptilo šūvių salvės, o į mūsų pusę nustojo lėkti kulkos.
- Mums metas, - kilstelėjau šautuvą. – Dabar reikia neįleisti vidun nė vieno, kuris atbėgs čionai slėptis nuo septintojo dangaus.
- O kas tai yra?
- Pamatysi.
- Ir vėl nutylėjimai? Koks tu iš viso draugas, Angele?
Užuot atsakęs, iššoviau neaiškiam tipui su šautuvu letenose į krūtinę. Jis, kaip ir kiti du, bandė prasiveržti pro vartus ir kur nors pasislėpti. Kiti nulėkė ieškotis priedangos į saugesnę vietą.
Net iš čia išgirdau, kaip keliu į mūsų pusę atrieda kažkokia neaiški transporto priemonė.
- Jie sprunka, - išsitiesiau. – Gaila, visų neišgaudysim. Eime!

Kieme vis dar vartėsi dūmų kamuoliai, tačiau vėjas pamažu sklaidė juos, išryškindamas vaizdą. Išvydau kelis vyrus, neriančius tolyn palei tvorą. Keli iš jų atsisukę pabandė pliekti iš savo vamzdžių kažkur į mano išsprogdintus šiaudų ryšulius.
Ten, lėtai ir didingai į kiemą įvirto tankas, traiškydamas po savimi pasipainiojusius pagalius ir krūmelius. Jo margai dažyto korpuso viršutinė dalis su vamzdžiu pasisuko į dešinę, kur radviliniai vis dar žaidė mažo kalibro žaislais.
TRINKT!
Šūvis nušlavė ne tik vyrus, bet ir briketus su pagaikščiais. Kiek uždelsęs prabilo kulkosvaidis, įmontuotas priešais liuką. Pasidžiaugęs savo pranašumu, kulkosvaidininkas apsidairė po teritoriją ir pamojavo mudviem, sustingusiems daržinės tarpuvartėje.
- Tankas... – iškvėpė Skirmantė.
- Aha. Matai, kas užrašyta ant jo vamzdžio?
Ten kažkoks juokdarys buvo ryškiai žaliais dažais išpurškęs: „septintasis dangus“. To užrašo vertę paprastai supranti tik atsidūręs tikroje pekloje, kai tavęs gelbėti atvažiuoja šitoks vamzdis. Tada iš tiesų – stovi sau ir jautiesi septintame danguje.
- IŠ KUR? – vapėjo mergina. – Iš kur, po galais?!
- Pabandyk atspėti.
- Juodasis Fortas?!
- Vo, blyn, iš pirmo karto. Protinga tu mergina, Skire...
Tankas gracingai pasisuko vietoje, vamzdis nukrypo į mišką.
Iš jo išlipo du vyrai, vienas kažką kalbėjo į raciją.  Jie vilkėjo kariškas chaki spalvos uniformas, o radistas mūvėjo pilkus sportbačius.
Jis atsisuko į mane, besiartinantį neskubiu žingsniu ir išsišiepė:
- Sveikas, Angele vienas!
- Pakaks gal su tais slapyvardžiais? – numykiau. – Sveikas, Raimondai.

---


Bičių ūkio rytas atrodė gana idiliškai – išvartytos tvoros, ištrypti vaiskrūmiai, nuverstas vienas kitas avilys, o tvartą tikriausiai reiks griauti, kad pats vieną dieną ko nors neprispaustų. Kieme stovėjo įspūdingai atrodantis tankas ir du sunkvežimiai. Vienas nugvelbtas iš pilies kiemo, kitas – iš Juodojo Forto.
Dūminių užtaisų smarvę pakeitė natūralus rūkas, toks lengvas ir skystas, lyg skelbiantis paliaubas.
Raudonų plytų namelyje susirinko visa moteriška šeimynėlė, abu vaikiai spoksojo išvertę akis nuo laiptų, nedrįsdami kištis į pokalbį. Audrai susišaudymo metu buvo kliudytas petys, ji raukėsi sulig kiekvienu judesiu, vengdama lankstyti ranką. Motina jau buvo aprišusi žaizdą ir sukiojosi aplink Aliną, kuri taip pat neišvengė žaizdų – rikošeto metu kulka jai smigtelėjo į šonkaulius. Odą prakirto ir atšoko nuo kaulo. Dabar ji jautėsi ne tik išmananti apie ginklus, tačiau ir pakrikštyta kovoje.
Kristina sėdėjo susigūžusi kampe, tuščiu žvilgsniu dėbsodama į Raimondą, kuris gurkšnojo medumi pagardintą arbatą. Be jo čia dar buvo du vyrai iš tanko ir aš su Skirmante. Likusieji iš Juodojo Forto budėjo prie transporto. O linksmiausia buvo stebėti čigonaites, kurios blizgino akis į du tankistus, besistengiančius išlikti santūriais.

- Taigi, mes galime pasiūlyti du variantus, - padėjo ant stalo puodelį Raimondas. – Arba padėti atstatyti šio ūkio sienas bei suremontuoti pastatus, arba pergabenti viską į Juodąjį Fortą, kur, mano nuomone, viskas būtų tiesiog... saugiau.
- Pergabenti avilius? – sugergždė motina. – Po jūsų karo mano bitės ir taip nei gyvos nei mirusios, o dar jas gabenti kažkur?!
- Supraskit, ponia, kad jeigu mes iš čia išvažiuosime, kitą kartą galime nebesuspėti laiku atvykti. Arba nežinosime, kad iš viso reikia atvykti. Mūsų žmogus juk nesėdės čionai per amžius...  Aš gerbiu jūsų nuosavybę, jūsų teisę gyventi taip, kaip jums patinka, bet pagalvokite apie savo vaikus.
- Man nuo jūsų visų galvą skauda... Turiu galvoje, ne tik nuo jūsų, bet ir nuo šitų mergičkų, kurioms tik šaudyti ir sprogdinti terūpi.
- Mam, liaukis, - įsiterpė Audra. – Apsidairyk aplinkui – viskas čia jau baigia sugriūti.
- O kieno dėka?!
- Mes tik... – Audra  nutilo, kiek pagalvojo ir atsisuko į Raimondą. – O Juodąjame Forte ar bus pakankamai vietos mūsų aviliams?
- Yra sodas, - linktelėjo Raimondas. – Atoki vieta, rami... Šiaip visame Forte daugmaž ramu, jūsų bitės neturėtų skųstis.
- Girdėjai, mam?
- Kaži, kaip ten bus ramu, jeigu tankai važinėja... – bambėjo senoji.
Audra pažiūrėjo į motiną, susižvalgė su Skirmante, su čigonaitėmis ir linktelėjo Raimondui:
- Mes pasitarsime ir pagalvosime.
- Mes pabūsime čia dar dvi valandas, - nusišypsojo Raimondas. – Jums leidus, eisiu į kiemą.

Moterys liko tartis, aš su senuoju draugu išėjome į prieangį. Abu tankistai nuskubėjo prie tanko, tarpusavyje panas aptarinėdami. Iš tiesų jie nei tankistai buvo, nei ką. Šiaip mechanikai, perpratę monstro valdymo subtilybes.
- Kiek tau liko? Keturios dienos? – paklausė Raimondas.
- Man atrodo, reikia trumpinti laikotarpį iki poros savaičių, - pasakiau. – Pusantro mėnesio saviškių nematyti – čia kažkoks kankinimas kvadratu...
- Žinai, yra ir tokių, kurie mielai išbūna ir ilgiau.
- Tai tegu jie ir sėdi ilgiau. Aš negaliu. Man kaip tai bitei – namų sindromas. Norisi ne tik patogumų, bet ir normalios kompanijos, kur nereikėtų pastoviai uodegos saugoti.
- Taigi supirktuvėje gali pereiti į teritoriją, pasikalbėti...
- Žinai ką, - suirzau, - eik vietoje manęs pabudėti mieste ir aš pažiūrėsiu, kaip tu su savo žmona pasimatysi, kai ten pastoviai šlaistosi visokie neaiškūs tipai su vogtais daiktais!
- Gerai, nesinervink...
- Tabako turi?
Jis pasirausė kišenėje ir ištiesė man tabokinę. Prisikimšau savo kelioninę pypkutę, užsirūkiau – galva net apsvaigo.
- Rimtai, darom pagal galimybes, - pasiūliau. – Mano galimybių riba – dvi savaitės.
- Gerai, - trūktelėjo jis pečiais.
- O šita... tavo sargybinis mano pranešimą matė?
- Kurį?
- Dėl kuro.
Raimondas šyptelėjo, prisiminęs sutartą ženklą – parodyti bet kuriam sargybiniui vidurinį pirštą. Toks gestas jokiam šmikiui nesukelia įtarimo, o sargybinis, išvydęs lauko agentą rodantį jam „faką“ iš karto suvokia, kad kažkur mieste, blogose rankose susikaupė kuro atsargos, kad reikia riboti pardavimus.
- Matė...
Kiek patylėjome, atsirėmę į priešingas prieangio sienas. Aš rūkiau, jis rūku grožėjosi. Rūke pilkavo transportas ir šen bei ten šmirinėjantys žmonės. Ir ežiukai...
- Lavoniška diena, - sumurmėjo Raimondas. – Vėl kažkas mirė.
- Tu apie ką?
- Apie juos, - parodė į radvilinio lavoną, gulintį prie daržinės vartų. Šis dar buvo neapkraustytas. Tikriausiai ne jo eilė.
- Ai, šitie amžinai kur nors įlenda... – murmtelėjau.
- Bute viskas gerai?
- Hmm... Daržovės nepalaistytos, - prisiminiau.

- O kodėl jis ne Forte gyvena? Ne kartu su jumis? – staiga išgirdome balsą už nugaros.
Ten, prieangio tamsoje stoviniavo Skirmantė, nežinia kiek laiko klausiusi mūsų.
Raimondas tiriančiai nužvelgė ją, tada klausiamai dėbtelėjo į mane.
- Jūs jį išvijote už kokią nors bausmę, taip? – paklausė mergina. – Angelas kažką blogo padarė?
Raimondas tik šyptelėjo.
- Ji visą laiką tokia, - paaiškinau. – Kai įsikanda kokią fantaziją, tai nebesustabdysi.
- Ką, ir vėl aš neteisi? – nuliūdo ji.
- Panele, - tarė Raimondas. – Kai tik sutiksite kraustytis į Fortą, aš jums iš karto viską papasakosiu. O kol kas čia slapta informacija.
- Man Angelas sakė, kad į Fortą ne bet kas patenka, - pasakė mergina. – Kad jūs labai griežtai atsirenkate.
- Tikra tiesa, - linktelėjo draugas. -  Paprastai vadovaujamės angelų rekomendacijomis.
Skirmantė žiūrėjo į jį didelėmis akimis, tikriausiai ne iki galo supratusi, ką Raimondas norėjo pasakyti.
- O ar ten gražu? Forto viduje..
- Manau, taip, - linktelėjo Raimondas, kuris greičiausiai net nebeturėjo nuomonės tuo klausimu, kasdien žiūrėdamas į Fortą iš vidaus.
- O ar daug ten gyventojų?
- Tai irgi slapta informacija...
- Apie šimtą šešiasdešimt, - prasižiojau.
Raimondas dėbtelėjo į mane baisiausiai nustebęs.
- Jinai žino apie slėptuvę mieste, - trūktelėjau pečiais. – Ji bet kokiu atveju vyks į Fortą. Aš juk perspėjau tave, mergaite, kad turėsi už tai sumokėti didelę kainą.

Į prieangį išlindusi Audra sutrikdė nemalonią tylą.
- Motina nesutinka, - atsiduso ji. – Niekaip. Įsikando ir laikosi savo.
- O jūs? – kilstelėjo antakį Raimondas.
- Mes... Mes tai net spirgam, kaip norim. Žiūrėkit, o galima taip padaryti – motiną kokia nors dujine granata prisvaiginti ir į sunkvežimį įnešti? Manau, ji naujoje vietoje pamažu pripras. Jūs tik jos avilius matomoje vietoje padėkit, o jinai jau kaip nors...
Raimondas užsikvatojo, Audros planą išklausęs.
- Na, viskas beveik tinka, tik mes tokių granatų neturime.
- Tai tada mes pačios ką nors sugalvosime. Tik va vienintelė Kristina lieka. Šita višta tai visiškai neaiški. Ko bepaklausk – ji nežino. Klausiau, kur ji norėtų būti – irgi nežino. Kažkokia be gyvybės jinai.
Raimondas klausiamai dėbtelėjo į mane.
- Aš irgi neišmanau, ką su ja daryti, - trūktelėjau pečiais. - Paliekam.
- Betgi nežmoniška šitaip! – pasipiktino Audra.
- Gal, tačiau jinai nė žodžio netaria. Iš kur man žinoti, ką sumaniusi? Gal iš tiesų kvanktelėjo, o gal rytoj sugalvos forto vartus kam nors atverti?
- O gal gali pasikalbėti su ja tu, Angele? – pasiūlė Audra.
- Tikrai, Angele... – pritarė ir Skirmantė. – Pasikalbėk. Tu moki.
- Va ką aš moku, - pamojavau pistoletu nepatenkintas. – Gerai, pasikalbėsiu. Bet jeigu ir toliau tylės – paliksime vieną.

---

Ne pirmą kartą tenka stebėti tokį iškraustymą. Būdavo anksčiau visko – evakuodavome leisgyvius, sušalusius žiemos metu, nesugebančius apsiginti... Tačiau pirmiausia visados būna patikrinimas. Susipažįsti su žmonėmis, perpranti juos, tada arba pagelbėji jiems, arba palieki. Fortui nereikia visiškai svetimų. Mano, kaip ir kelių panašių į mane žmonių darbas – aptikti tokius, kurie tinka Fortui. Kurie nori  kurti, džiaugtis gyvenimu ir kitais žmonėmis. Ir kurie gali gyventi tarp panašių į juos. Juk būna ir taip, kad žmogus tinka, o nenori. Jam geriau būti vienišam, su savo maža kompanija. Pavyzdžiui, kaip kunigas Jurgis. Dievaži, jis nė už ką neišvyktų auginti tabako į Juodąjį Fortą. Jam ir miesto centre gerai.
Arba smuklininkas Drūtas Stasys. Geras žmogus, bet jis žino savo vietą ir kitur nenori. Jis savaip gyvenimą kuria.

Žiūrėjau pro langą, kaip vyrai avilius į maišus pakuoja, vaikydami pavienes apspangusias bites. Maišus kėlė į sunkvežimį, ten pat ir kitus reikalingiausius daiktus krovė, kuriuos merginos nešė.

Šiandien aš pats važiuoju namo...

Pažvelgiau į Kristiną, kuri tyliai sėdėjo kampe, apkabinusi kelius. Graži moteris, bet visiškai nesuprantama. Dabar mudu likome vieni.
- Netrukus mes išvažiuosime, - pasakiau jai. – Sodyba liks tuščia, čionai niekas negrįš. O man reikia žinoti, ko tu nori, Kristina.
Ji pažvelgė į mane iš tamsos, vos akimirkai. Vėl sužiuro į stalo lentas, išraižytas per daugybę metų peiliais, šaukštais ir šakutėmis. Neatsakė nieko.
- Jie laukia mano sprendimo, supranti? Jeigu... jei man nepavyks nieko sužinoti apie tave – tada tu liksi čia. Viena. Labai nemalonus sprendimas, tačiau neturiu kitos išeities. Todėl tau vertėtų pakalbėti su manimi.
Jai tebetylint apėjau stalą ir atsisėdau ant suolo. Ji vengė mano žvilgsnio.
- Ar gali pasakyti man, ko tu nori?
Kristinos pirštai susigniaužė ties keliais.
- Nieko...
Papurčiau galvą.
- Netiesa. Visi kažko nori. Štai, aš pavyzdžiui noriu pagaliau grįžti namo ir pamatyti visus saviškius. Net jeigu artimųjų nebūtų, po galais – norėčiau pamatyti nors vieną draugišką veidą!
Jai mano tirada visiškai nepadarė įspūdžio.
- Pažiūrėk į mane.
Kristinai nesureagavus, siektelėjau jos smakro, ketindamas pasukti jos veidą. Štai tada trumpam sureagavo, kad atšlytų. Pažvelgė romiomis akimis.
- Pasakyk, ko tu nori? Ar nori važiuoti su mumis?
- Aš noriu numirti.
Trumpas ir banalus atsakymas. Vos susilaikiau neužvažiavęs kumščiu į sieną.
- Na taip, numirti... Žinai, šitą tai tu visada suspėsi. Paliksime tave vieną – arba nuo bado mirsi, arba Ernestas tave suras. Jo dvare irgi kada nors numirsi. O išvažiavusi su mumis dar turėsi progą kitokį gyvenimą patirti. Gal ir noras mirti praeis. Ką manai?
Bet ji tik nukreipė pavargusį žvilgsnį į stalą.
- Ką tas Ernestas tau padarė, po velniais? – murmtelėjau.
Kristina žiūrėjo ir nemirksėjo. Jos pastiklėjusios akys dvelkė nuovargiu, tačiau jose buvo dar kai kas – skausmas. Vienoje akimirkoje sukaustytas didelis kiekis skausmo.

Su savo tyla ji buvo verta likti viena, kad ir kaip nemalonu tai sau pripažinti. Trankyti į veidą kad atsibustų, nenorėjau. Jinai tikriausiai ir taip jau buvo tiek pridaužyta, kad dar vienas smūgis atrodytų kaip visiškas nulis.

Atsistojęs priėjau prie lango. Ten, prie sunkvežimio, liko vos keli aviliai. Dar dešimt minučių ir reikės važiuoti.
- Kristina, tau beveik neliko laiko. Kalbėk su manimi! Nors ką nors tark, kad galėčiau suprasti. Nori likti visiškai viena? Čia, užkampyje?
Neįsivaizdavau, ką tokiu atveju darytų tikras psichologas. Gal iš viso nekalbėtų su tokia, palaikęs visiška kvanka?
Kristina nereagavo ir neatsakinėjo. Ji buvo užsidariusi ir neprieinama.
Man beliko tyliai išeiti iš kambario.

Į sunkvežimį ką tik pakrovė paskutinį avilį. Dabar juos tvirtino diržais prie bortų. Alina įsiprašė į tanką, likusios merginos plepėjo su vyrukais sunkvežimyje, susėdusios ant suolų. Vienintelė Audra dar laukė, ketindama įšokti priešpaskutinė.  Netgi motiną – ir tą sugebėjo patupdyti prie avilio. Nors ir nelaiminga, tačiau ji buvo kur kas sukalbamesnė už Kristiną.
- Na kaip? – paklausė Audra. – Ką ji pasakė?
- Beveik nieko.
- Tai ką darom? Paliekam?
- Paliekam.
Nutvėriau bortą ir jau norėjau šokti į vidų. Sulaikė Audros ranka.
- Taip negalima, Angele, - papriekaištavo.
- Bet taip reikia, - atsakiau. - Ji lieka.
- Taip paprastai? Viens du – paliekam nelaimingą žmogų kaži kur užkampyje? Kad vėl pilėnai parsivestų ir kaži ką su ja darytų?!
- Ji jau žlugęs žmogus. O aš bejėgis jai padėti.
Audra papurtė galvą:
- Ne, nesutinku!
- Gerai, - paleidau bortą ir paėmiau ją už parankės. – Einam.

Pasivedžiau ją tolėliau nuo sunkvežimio. Skirmantė sekė mudu akimis, ji galbūt vienintelė ir galėjo girdėti, ką aš sakiau jos seseriai:
- Tarkim taip... Aš negaliu iš jos išpešti nė vieno prasmingesnio žodžio. Mano akimis žiūrint, ji yra mirusi. Taip jau yra, kad jos negaliu suprasti, negaliu išgelbėti. Negaliu jos tokios įleisti į Fortą, kur galbūt Kristina taps rakštimi. Aš negaliu jos visą gyvenimą stebėti!
- Bet...? – kilstelėjo antakį Audra, sunerdama rankas ant krūtinės.
- Tačiau aš galiu pasitikėti tavimi. Jeigu tau rūpi tos merginos likimas, ją į fortą gali įsivesti tu. Tačiau tu ir privalėsi ją visą laiką saugoti, už ją atsakyti. Privalėsi praktiškai gyventi su Kristina, kol taps aišku, ko ji nori.
- Čia Forto taisyklės?
- Ne. Čia mano sąlygos. Aš pasitikiu tavimi ir leidžiu dabar nuspręsti. Arba Kristina su tavimi, arba ji lieka.
Klausiamai žvilgtelėjau jai į akis. Ir ką tu dabar darysi, mergužėle?
Netardama nė žodžio Audra apsisuko ir nuėjo į namą. Po poros minučių pasirodė tarpduryje, už rankos tempdama apspangusią buvusią belaisvę. Jeigu būtų galėjusi, tikriausiai būtų sudeginusi mane žvilgsniu.
Kartais žmonės tokie nedėkingi...

---

Sunkvežimis lėtai supasi, dardėdamas žvyrkeliu. Visur aplink pavasaris, bet labiausiai – ten, kur dabar  norėčiau būti. Kai sugirgžda didžiuliai metaliniai vartai, man tai nuskamba kaip gražiausia muzika, kurios jau pusantro mėnesio negirdėjau. Žvalgo darbas nėra jau toks lengvas. Taip – patogi slėptuvė, minkšti baldai, elektra ir visa kita, tačiau kiek ilgai gali kiurksoti vienas, rinkdamas informaciją Forto labui? Kelias dienas be žvalgybos nepražūsime...
Sunkvežimis įrieda į siaurą, ilgą tunelį, kurio abiejose pusėse – apsaugos linijos, vos ne kaip kalėjime. Tankas įvažiuoja iš paskos. Tai vienas iš tų tankų, kurie kadaise bandė atakuoti Fortą. Nemokšos kareiviai neapskaičiavo, kad aplink perimetrą gali būti išrausti grioviai.  Ketino išversti sieną – įstrigo griovyje. Visa kita – diplomatijos klausimas. Raimondas su malonumu užverbavo alkanus kareivėlius. Dalis jų visai šauniai pritapo prie bendruomenės, o kiti... Ką gi, visko būna.
Išoriniams vartams užsivėrus, atsiveria vidiniai. Aš jau nekantrauju – rankos pačios griebia už borto. Vos tik sunkvežimis patenka į vidinį kiemą, iššoku pats pirmas ir skubu per aikštę link kelio į gyvenamąją zoną. Viduje Fortas nebeatrodo toks niūrus ir atšiaurus. Iš vidaus sienos nudažytos baltai, visur žydi liepos ir vyšnios. Takai kruopščiai prižiūrėti, pievos nušienautos, taip ir kviečia išsitiesti BET KUR, kur šaus į galvą. Kad ir transporto teritorijoje...
Kelio pradžioje mūsų jau laukia būrelis žmonių. Bėgdamas per automobilių kiemą link jų rėkiu, kad visi gyvi, sužeistų nėra. Jie man mojuoja sveikindamiesi, o viena moteris jau artinasi, nesistengdama sulaikyti šypsenos. Vos neapižliumbiu kaip mažas vaikas, stipriai ją apkabindamas. Pusantro mėnesio be žmonos – ir ji jau angelas numeris vienas. Daug gražesnė nei bet kokioje nuotraukoje.
- Tetetete-tetete! – atstraksi iš paskos maža mergaitė, kurią irgi apkabinu, bučiuodamas jau abi iš karto. Kaip aš jų pasiilgau!..
Nežinau, kiek laiko taip mėgaujamės vėl susirinkusios šeimos laime. Pažadina dalykiškas Raimondo stuktelėjimas.
- Nenoriu tau trukdyti, mielas drauge, bet kitam iškeliaujančiam angelui sargui reikia kažką atraportuoti. Ką norėtum perduoti?
Akimirką užsinoriu pasiųsti jį toli toli. Tačiau susivaldau ir pakrutinu smegenis, prieš išjungdamas jas paskutinį kartą.
- Tegu morkas ir ridikėlius ant stogo palaisto...