Įšalas...

Žaidė vaikai prie užšalusio prūdo,
Mėtė akmenukus...
Skambėjo ledas nuo kiekvieno smūgio,
Verkė grodamas pasažus...

Stovėjau nugara į seną draugą,
Vadinau jį žiluoju Gluosniu.
Jausdamas rankoje purviną akmenuką,
Prisiekinėjau sau: „Sužinosiu! „

Kodėl tremtis yra subjektyvi,
Krauju sniege išlieta tiesa?
Kodėl atsiminimai tampa negyvi,
Vos suskambę, sustingsta lede?

Mečiau ir aš savo akmenį į prūdą...
Nieko neišgirdau.