Sielos šauksmas

Kokia ironija, netekti visko:
Dienos, nakties ir gyslos įsitempę,
Kai plaukus šiaušia nuoskaudos ir pyktis,
Kai sielos veidrodis toks išsigandęs,
Kai tu slepiesi nuo vėjo ir nuo šalčio,
Nuo žvilgsnio, garso,
Kai ašaros šermukšnio uogom byra,
Klajojanti mintis vis svetimauja.
Kai tavo pirštai ilgisi prisilietimo
Ir gilios raukšlės ne laiku metus vagoja,
Kai praeitis į grindinį lakuotais batais beldžiasi
Lieki tik su savim....
Kraujuojanti prabilusi vienatvė.
Galbūt dabar manoji siela gimsta.