Pirkau eilėraštį vieną,
kabėjusį ant lentynos
Nuplėčiau Paskutinį lapa,
Ten Eilėraštis apie Didele knygos istorija.
Rašiau aš eilėraštį vieną, kuriame
Vienas žmogus bandė rašyt eilėraštį,
Tik menulio skaistybėje, lapai sudegė.
Liko tik pelenai vieno gražaus eilėraščio.
Jis paėme parkerį rašalo pilną,
Paemė lapą popieriaus, skiaute dangaus,
Ir laikraščio reklamoj,
Atgimė paprastas eilėraštis apie jį.
Netyčia išpylė Rašalą Dievas,
Ant Balto lauko baltutėliausio.
Net neastsiprašė, jis velnio,
Kad sudergė Literatūros žemės.
Liko Dėmė nuo Rašalo nukritus,
Joje žiojėjo Skylė - laiko aruodo,
Destruktyviai išreikšdama Eilėraštį,
Baltą lapa ir Juodas avis.
Dievas - tiesmukiškai žiūrėjo pro debesis,
Ir velnias kraustėsi iš proto.
Kad tik Pamatytų šį eilėraštį,
Užrakintą skrynioje...
Bet laikui begant, Rašalas išnyko,
Trintis tarp laiko atsirado, ir
galiausiai Skrynia atsirado ant stalo,
Nusitrynus nuo Eilėraščių - juodai baltų.