Aš... aš išprotėjau... Ar jauti?
Aš jau nebe ta, kurią tu pažinojai.
Matau tai, ko kiti nemato,
Girdžiu, ko kiti negirdi,
Jaučiu ko niekas nėra jautęs.
Mane demonai apsėdę kankina naktimis...
Ir dienomis.
O, mielasis, tai tik tu... išdykauji.
Žinau, tai tavo braižas –
Kankini mane.
Nepasiduosiu, negalvoki apie tai.
Nes aš... tik aš galiu sakyt, kada gana.
Pjaustausi venas? Kas dieną?
Ne – ne mano stilius.
Aš pjaustysiu tavąsias.
O, ne, ne peiliu... Būtų per gerai –
Tam skirti mano nagai.
Tau skauda? O man gera!
Ui, zuikuti, šok atgal!
Baily tu paskutinis!
Bijai? Manęs bijai? Jausmų bijai?
Bet niekur nepabėgsi...
Būsi kaltas pats –
Liks jausmai, o manęs nebus
Ir tu kankinsies.
O aš žiūrėsiu iš už kampo
Ir velniškai kvatosiu.
Manai, mano mintis užvaldė velnias?
Ne, tu klysti, tai tik aš –
Tikroji aš.
O, aš išprotėjau!
Taip, krentu į beprotybę... savo beprotybę.
Taip gera būti savimi.