Rytą pabudusi tuojau pat sėdau prie stalo. Dar sulipę akys, regis, jau matė mano naują darbą „Rudenio rytas“. Atsiverčiau sąsiuvinį, kurį radau besiknisdama senuose mamos stalčiuose. Jo lapai jau gelsvi, porą iš priekio ir galo, deja, teko išplėšti, nes buvo jau prirašyti.
Mano ranka rinko žodį po žodžio, dėliojo juos į savo vietas, lūpos kaskart skaitė naujesnį variantą. Jeigu skamba prastai, rankos tuoj pat sukrunta ir mano vikrieji pirščiukai nubraukia porą paskutiniųjų eilėraščio eilučių.
Štai jau dešimta valanda ir dvidešimt trys minutės. Aš rašau tas pačias tris vis niekaip nesuskambančias eilutes. Jau du puodeliai arbatos, pusiau nugerti, su nuosėdomis ant kraštelių, stovi ant spintelės. Nusprendžiu eiti tekstą suvesti į kompiuterį.
Spontaniškai, nurašiusi teisingą tekstą, parašiau ir pabaigą, bet nieko gero. Toks pats blogas kaip ir seniau. Reikia įkvėpimo, reikia, - bet jo nebuvo. Nusivaliau aprasojusį langą su rankove. Pamačiau dvi idėjas (deja nei viena nebuvo pakankamai gera): juodai rainą katiną ir daug rudų lapų. Katinas ir ruduo kažkaip galvoj „nelipo“, o rudi, nuo ilgo buvimo prie drėgnos žemės, lapai man žavesio nesukėlė, be to, lapai eilėraštyje apie rudenį – šlykštu ir „nuseilėta“.
Staiga, galbūt ir netikėtai, į mano kambarį įeina brolis.
- Ką čia rašai? „Rudenio rytas“? Eik, tu, rašytoja, - nusišiepė jis. - O ko tokie tavo žandai raudoni?
- Džiovinausi plaukus, sušilo, užtat.
- Mat kaip, rašytoja, - pasizvaibė ir nuėjo.
Taip! Štai tada man į galvą atėjo įdomi mintis. Paskutinės trys mano kūrinio eilutės:
Ir rudens žandus
Žiema jau laižo
Žvarbiu šiaurės vėju.
Emilijos Jaujininkaitės