Angelo užrašai (5)

Nieko kito ir nebeliko, kaip apsimesti trankvilizuotu kvaileliu, knarkiančiu žolytėje. Viena akimi stebėjau, kas vyksta šokių aikštelėje. Ten liko pakankamai daug žmonių, Ernesto planas išdegė tik pusiau. Tikriausiai jis tikėjosi, kad visi vienu metu prisipliumps alaus ir išvers pilvus – ką gi, ne visiems patiko tavo šūdinas birzgalas, Ernestuk. Teks pasukti galvą, kaip susidoroti su likusia armija, cha cha...
Netrukus mano šypseną nutrynė krintantys kūnai. O dar po akimirkos muzika nutilo ir aplinkui įsivyravo palaiminga tyla, kurios netrikdė netgi žmonių šūkavimai. Šokėjai krito lyg pašauti, nors nė vieno šūvio neišgirdau, nė viena granata nesusprogo.
- Jie juos žudo?! – pasibaisėjo Skirmantė.
- Ša, nekelk balso! Ir nekilnok galvos, pamatys!
- O kokio velnio mes čia gulime?!
- Nori atsistoti?
Ji pagalvojo akimirką ir papurtė galvą. Tikriausiai prisiminė tuos nelaimėlius, norėjusius išeiti.
- Ką dabar darysime?
- Jau sakiau – miegosime ir lauksime progos.
Ji drebėjo susigūžusi šalia ir niekaip negalėjo liautis. Jau iš klumpių išvirto paskutinis šokėjas, o iš už pastogės išlindo didžėjus su dujokauke ir šautuvu.
- Migdančios dujos, - susiprotėjau. – Sakiau, kad jie vergų bandys pasidaryti neskausmingu būdu. Štai ir apsimokėjo jiems visi tie šokiai.
- Galėjai ir anksčiau perspėti! – Skirmantė liovėsi drebėti ir pradėjo niršti.
- Tu gal durna? Aš tave vakar visą dieną sūdžiau, kad čionai neitume...
- Tai kodėl man dar kartą į galvą nedavei? Juk moki... Būtum surišęs ir palaikęs kur nors palėpėje kelias dienas – negulėtumėm dabar kaip kokie...
- Ša, tyliau! Galvos nekilnok, bliamba!
Ji pabandė susitvardyti.
- O tu planą kokį nors turi?
- Turiu, - sumelavau. – Gulėk, apsimesk miegančia ir viskas bus gerai. Tegu kol kas viskas vyksta savaime.
- Aš maniau, tu pasiūlysi juos iššaudyti!
- Per vėlu tam. Dabar čia tik mudu prieš kelias dešimtis. Ir dar atviroje vietoje. Taip kad miegok ir nekrutink galvos, o tai jie ateis tavęs pirmos patikrinti!
Skirmantė galop susitaikė su savo ne itin linksmu likimu ir apsimetė miegančia, nors tikriausiai pro primerktas akis sekė, kas vyksta. Kaip ir aš. Gulėjau sau, laukdamas tolesnių Ernesto veiksmų.

Pats gudrusis vadukas kieme taip ir nepasirodė, įsakinėdamas iš labai saugios vietos. Jo vyrai vaikščiojo tarp miegančiųjų su ginklais ir skaičiavo laimikį. O vėliau atvarė būrelį vergų, vis pabaksnodami juos vamzdžiais. Suskirstė juos po du ir liepė nešti  visus gulinčius į vidų. Žinoma, negirdėjau, ką tiksliai jiems liepė, bet netrukus pamačiau, kaip du vyrukai visai netoliese nusižiūrėjo lengvesnį krovinį. Vienas čiupo už pažastų, kitas už kojų – taip ir nutempė mergiotę į pilį. Paskui atėjo dar vienos.
Visą darbą kruopščiai saugojo keliolika sargybinių. Lyg jų būtų maža, bokšteliuose tebelindėjo vartų sargyba. O netrukus rimtesnius pabūklus atnešė ir šlaite įkūrė kulkosvaidininką. Lyg tyčia, šis su savo rimtai atrodančia patranka atsidūrė man už nugaros, kur jo negalėjau matyti, tik girdėjau, kaip retsykiais cypteli pabūklo stovas. Tai jau buvo visai negerai.
Aišku kaip dieną – Ernestas liepė visus sugrūsti į rūsius, kurių pilyje netrūko. Atsibus žmonės po linksmo baliaus tamsioje vietoje ir staiga supras, kad jau visai nelinksma.
- Kam jam tiek belaisvių? – sušnabždėjo Skirmantė. – Čia juk keli šimtai žmonių!
- Vergų niekada nebūna per daug.
- Bet keli šimtai! Kur jis tiek jų dės?
- Matyt, kažką grandiozinio sumanė. Gal nuosavą fortą kur nors pasistatyti? Aptverti šimtą hektarų Kinijos siena... Sugalvok pati.
- Aš nesuprantu vis vien – kaip jis tiek žmonių išmaitins?
- Tu turbūt „Dievų miško“ nekaitei, - murmtelėjau.
Negalėjome pajudėti ir pažvelgti vienas į kitą, tačiau jau įsivaizdavau, ką būčiau išvydęs jos veide.

Laukti teko ilgokai – visgi gulėjome beveik pakraštyje. Nugulėtą šoną ėmė mausti, o pajudėti nedrįsau. Įdomu, ar trankvilizuoti žmonės sapnuoja sapnus? Ar vartosi per miegus? Jeigu ne – tuomet įtartinai atrodysiu. Dar sugalvos žmogus su kulkosvaidžiu užmigdyti mane amžiams – ką jam reiškia vienas vergas, kuomet jų keli šimtai yra?
Dėl to paties nelemto kulkosvaidininko aš negalėjau visiškai nieko planuoti. Jis buvo tikra rakštis subinėje ir dabar beliko laukti, kada mane įneš į pilį. Ten bent jau stambaus kalibro daiktais nepamojuosi.

Skirmantę nutempė pirmą. Tada sugrįžę paėmė dar vieną merginą, o aš taip ir likau gulėti grieždamas dantimis. Tik kai aplink mane nebeliko lengvesnio grobio, vienas džiūsna čiupo mane už rankų, kitas nutvėrė už kelių.
- Sunkus, zaraza... – suurzgė vienas.
- Kur tau nebus, ble, šitiek prisigėręs, - pritarė kitas. – Nu, vairuok! Tik perspėk kai pavargsi, kad vėl neišmestumėm.
- O kas tau darbo? Ne tavo juk galva...
- Davaj, ropok!
Plūsdamiesi ir bambėdami jie tįsė mane per kiemą. Kybodamas ore pajutau, kaip ėmė dilgsėti nutirpusį šoną, bet turėjau didvyriškai kentėti. Du kartus jie mane nuleido ant žemės. Vieną kartą pakenčiamai švelniai, o antrą  nutėškė taip, kad vos liežuvio nenusikandau. Mintyse prisiekiau, kad prisikėlęs šiuodu kaip reikiant apdovanosiu batų antspaudais ant veidų. O jeigu dar teks galva į laiptus kaukštelėti – jie net nesulauks savo išvadavimo iš vergijos dienos.
Visgi laiptų pabučiuoti neteko, jie pakankamai sukaupė jėgų pievelėje prieš laiptus. Uždusę užnešė į viršų, įgrūdo pro duris ir ėmė vilkti koridoriais, kol galop kelionę baigė didelėje patalpoje su keliais stalais. Užkėlė mane ant stalo ir nuėjo atnešti dar vieno.
Kelias minutes gulėjau nejudinamas, klausydamasis aplink vykstančio šurmulio. Tik įsitikinęs, kad šalia manęs nėra įkyraus tipo, ketinančio įlysti į kišenes, vos vos pramerkiau akis.

Išvydau palei sienas išrikiuotas dėžes, netoliese stovintį stalą, ant kurio gulėjo vyras. Aplink jį sukiojosi radvilinis, gromuliuodamas cigaretę dantyse. Rausėsi po kišenes.
- Tu pažiūrėk, - išgirdau nustebusį balsą, - šitas dar pasą turi. Jūsų dėmesiui – Ramūnas Beržinis!
Kitoje pusėje, kur nieko nemačiau, keli vyrai nusijuokė.
- Tikras lietuvis! – šūktelėjo kažkas. – Reiškia, blogai dirbs. Gal jau dabar nušaunam?
Vėl juokas.
- Ei, svolačiai! Šitas tuščias – tįskit jį pas Marčių  rūsin!
- Maniškis irgi tuščias. Blyn, atėjo į šokius tik su rūbais! Nenormalus kažkoks...
- Ėhėhė, vyrai, čia tai prikolas!
- Kas? Kur?!
- Šita boba turi pistoletą. Norit pamatyti, kuo užtaisytas?
- Parodyk! Ėė... Nu šoviniai, o ką?
- Geriau pažiūrėk, avino tu galva!
- O… geras!
- Kas?.. Ką ten pamatei?
- Gilzės! Tuščios gilzės!
- Cha cha chaaaa!
- Nu jo, tūpa boba...
- Matos, kad gyvenime šaudyti neteko vargšelei.
- Tai gal ji apskritai niekur netinkama? Gal ir ją nušaunam?
- O snukis kaip?
- Šūdinas tas snukis. Tokią tik į daržus.
- Cha, bus jai daug daržų! Galės dieną naktį po kopūstus ropinėti.
- Ė, o maniškė tai ginkluota! Pistoletas vienas, o apkabų net šešios. Merga į karą išsiruošė!

Suklusau. Skirmantė turėjo šešias apkabas ir vieną pistoletą. Vadinasi, ji visai netoli.

- O pataikė į šokius, - pasišaipė kitas. – Nieko, pasitaiko.
- Ir graži dar zaraza... Tik truputį murzė. Gal ją į Vyckos rūsį nešti?
- Jeigu graži, tai aišku nešk! Pažiūrėk dar, ar papus turi. Man nepatinka su spuogais. Boba turi būti... ohoho!
- Tai tau ohoho. O mane, pavyzdžiui, plokščios veža.
- Kaip tai – visai plokščios?
- Na ne absoliučiai... Bet tokios na... Ai, tiek to!
- Tai tu nestumk, sakyk! Nori plokščios – surasim. Tu čia gi tarp savų...

Daugiau nebesiklausiau, nes prie manęs prisilietė kažkieno rankos.
- Blyn, šitas kaip su kailiniais...
- Gal nigeris?
- Ne, - sušvokštė balsas man į veidą. – Bet kažkur matytas.
- Čia visi daugmaž matyti. Mes gi daugiau kaip trečdalį miesto pričiupom. Tai kaip dėl tos mergos, Kliova?
- Gera merga, papai vietoje. Paliekam Vyckai į haremą. Dar tik patikrinsiu.
Mane kraustantis tipas rausė kišenes, traukdamas iš ten visokias šiukšles. Vieną mano pistoletą surado, dėl antrojo nesijaudinau – jis buvo saugioje vietoje. Kai ėmė sagstyti mano lietpaltį, mintyse pasiruošiau netikėtiems dalykams.
Galop vyrukas atlapojo skvernus ir sustingo. Gaila, nemačiau jo veido.
- O tu kurva!.. Vyrai... ateikit pažiūrėt!
- Kas? Nuogas gal?
- Koks tau, ble, nuogas... Taigi... Taigi ant jo... bliacha mucha, aš prie jo nesiliesiu!
- Tai jeigu nesiliesi, vadinasi, nuog… O TU KURVA!
Mintyse jau buvau nusipiešęs žmonių išsidėstymo planą. Jeigu balsai manęs neapgavo, visi čia buvę radviliniai darbavosi prie stalų. Jeigu kur nors ir buvo sargybinių, jų negirdėjau. Beliko tikėtis, kad jų nedaug.

Staigiu judesiu sučiupau prie krūtinės pritvirtintą pistoletą ir nuplėšiau jį, nukreipdamas jį į besiartinantį antrą tipą, kuris spoksojo į mane išvertęs akis. Dievaži, aš irgi nustebčiau, išvydęs ant miegančio žmogaus krūtinės pritvirtintus aštuonis paketus C4 sprogmenų su detonatoriais savo vietose. Sulenkiau koją ir žiebiau savo kraustytojui į dantis, nusirisdamas nuo stalo.  Bernas sustūgo ir trenkėsi į sieną, o aš atsistojau ant kojų ir nusitaikiau antrajam į tarpuakį.
- Laba diena, bliamba! – išsprūdo man.

---

Bijojau velniškai. Jeigu sprogmenis ant mano krūtinės galima buvo laikyti pranašumu, tuomet tai buvo labai nepatikimas pranašumas. Visų pirma, juos sulipdžiau tik simboliškai. Sprogdiklis rankoje, o kas iš jo? Mirti aš nė kiek nenorėjau.
- Nebandykit kvailioti, vyrai! – perspėjau keturis kišenių kraustytojus, išvertusius į mane akis. – Matot sprogdiklį? Jau nuspaustas. Atleisiu – visą pilį velniop išneš, ar visiems aišku?
Vienas nervingai linktelėjo ir pažvelgė į durų pusę, svarstydamas, ar tik ne pats laikas nusimuilinti. Žinoma, tiek sprogmenų pilies niekaip neišsprogdins – sienos čia masyvios, metro ar net pusantro storumo. Geriausiu atveju langus šiame sparne išpūs į išorę ir šiukšlyną siaubingą padarys. Iš baldų nuolaužų ir mano smegenų... Bet jiems geriau šito nežinoti.
Patalpoje stovėjo aštuoni stalai, trys jau buvo tušti, o koridoriuje stenėjo du vergai, tempdami dar vieną šokių mylėtoją. Atbuli įnešė vidun, vargais negalais užritino ant stalo ir tik tada susidomėjo, kas čia vyksta. Išvydę mane išpūtė akis.
- Kas čia vyksta?...
- Skirmante! – pašaukiau, nekreipdamas į juos dėmesio.
Mergina kilstelėjo galvą, atsargiai apsidairydama. Pro prasegiotus marškinius bolavo pilvas ir viena krūtis. Ji skubiai nusirito nuo stalo ir ėmė segiotis, nenuleisdama nuo manęs akių.
- Dieve šventas, čia ir yra tavo planas?! Susisprogdinti?
- Užsičiaupk ir ginkluokis, kol šitie nejuda. Ei, kur jos pistoletą nukišot?!
Vienas radvilinis parodė į dėžę prie sienos.
- Ten padėjau! Tu ramiau, bičas, tu jeigu nori išeiti... tik pasakyk... išleis...
- O kas tau sakė, kad aš noriu išeiti? – nukreipiau į jį vamzdį. – Padėk merginai apsiginkluoti! Ir kur mano antras pystikas?.. A, va kur...
Mano antrojo „brauningo“ dar nespėjo įmesti dėžėn, gulėjo ant stalo krašto. Kadangi kairiojoje laikiau suspaustą sprogdiklį, teko vieną pistoletą įsimesti kišenėn.
- Vienžo dabar taip darysime, - krenkštelėjau. – Aš, ši mergina ir dar vienas iš jūsų, pavyzdžiui, tu, - parodžiau į arčiausiai stovėjusį, - lėtai eisime į  koridorių. Tu pridengsi ją ir kartu perspėsi kiekvieną sutiktą, kad...
Pabaigti nespėjau, nes driokstelėjo kurtinantis šūvis. Vos neprikroviau į kelnes – pamaniau, kad į mane pradėjo šaudyti. Iš karto po pirmojo nugriaudėjo dar trys. Keturi kambaryje buvę kišenių kraustytojai susmuko vietoje su skylėmis galvose.
Skirmantė nusitaikė į du nežinia ko laukusius vergus. Atrodė truputį pastėrusi.
- Tu gal durna?! – klyktelėjau. – Kokio gaidžio tu juos nušovei?! Jie gi nieko nebūtų padarę!
- O tu girdėjai, ką jie kalbėjo, kai kraustė mus? – urgztelėjo mergina.
- Na ir kas?! Būčiau liepęs – nešdintųsi iš pilies neatsisukdami, o dabar tik triukšmą sukėlei! Kas tau užėjo?!
- O tu nemanai, kad dabar turime progą išvaduoti visus žmones, kuriuos jie į rūsius uždarė?
- Išva... Tai kad jie miega, visi iki vieno! Tau ką, vėl smegenys pasimaišė? Duok čia savo pyškalą, imk, laikyk šitą!
Įspraudžiau jai į ranką sprogdiklį, tvirtai sugniauždamas jos pirštus.
- Laikyk ir neatgniaužk, antraip mums abiem galas. Aš dabar šaudysiu!
- Nenoriu aš laikyti šito daikto!
- O tu norėk. Niekas į tave nešaudys, nes bijos susprogdinti mane. O į mane nešaudys, nes... tą patį bijos padaryti. Niekas į nieką nešaudys, aišku?
Kažkur koridoriuose jau šurmuliavo šūvių pažadinti vyrai, dunksėjo skubūs žingsniai.
- Kodėl tau visada galima, o man ne?!
- Todėl, kad...
Kadangi nelabai žinojau, ką čia protingo atsakyti, nukreipiau ginklą į du vergus, spoksojusius į mus apvaliomis akimis.
- Ei, judu! Bėgte marš  iš čia! Ir kai bėgsite, rėkite visiems, kad čia yra psichas su dešimčia kilogramų C4. Kad tam psichui visi kelią duotų ir nebandytų šaudyti, antraip pilies neliks! Aišku? Bėkit!
Vyrai pažvelgė vienas į kitą, nurijo po seilę ir išbėgo. Netrukus ir riksmus išgirdau.
- Mudu pasiginčysim vėliau, - pasakiau Skirmantei. – Būk gera, laikykis šalia manęs ir nedaryk nieko kvailo. Mums reikia nusigauti iki jų sunkvežimių.
- Tai vergų nevaduosime?
- Dėl jų nesijaudink. Po poros mėnesių jie patys sukilimą organizuos, nuvers valdžią ir paskelbs nuosavą respubliką. Mes čia tik trukdysime.
- Ką čia nusišneki...

Už durų sutrepsėjo daugybė žingsnių. Pirmiausiai kyštelėjo vamzdžiai, tada ir galvos.
- Ei, tik be kvailysčių! – perspėjau. – Aš labai sprogus! Ko žiūri, teroristo nematęs?!
Ištiesiau į atėjūnus abu pistoletus, galvos akimirksniu pradingo.
- Mes išeiname! – surikau. – Kad nė vienas ant kelio nestovėtumėt, suskiai! Šiandien aš nusiteikęs numirti ir kuo daugiau anapilin pasiimti su savimi!
Žengiau link durų, mestelėdamas žvilgsnį į dėžes, kur buvo rūšiuojamas atimtas turtas. Dėtuvės su šoviniais, pistoletai, revolveriai, laikrodžiai, peiliai, kastetai, granatos...
Įsimečiau į kišenę porą granatų.

Išlindęs į koridorių pamačiau juos – šešis vyrus, nusitaikiusius į mane automatiniais ginklais. Neperšaunamos liemenės, nublizginti juodi batai, vienas netgi su kaklaraiščiu ir motociklininko šalmu. Jie visi žiūrėjo į mane, tarsi klaustų – „kas per šūds? “
Išvydęs jų dvejojančius veidelius, nejučia įgavau drąsos, o kartu su ja – sparnus ir iškalbos dovaną.
- Šiandien jums labai pasisekė, vyrai! Jeigu mirsime, tai visi labai draugiškai, broliškai ir vienu metu! Norit pabandyti?
Toliausiai stovėjęs apsisuko ir pradingo tarpduryje.
- Ginklus nuleiskit! Žiūrėkit man, kad nė garso! – pagąsdinau. – Aš labai nervingas. Jinai irgi.
- Tu mane labiau gąsdini! – sušnypštė už nugaros Skirmantė. – Baik rėkauti apie tą mirtį!
- O kaip tu ketinai iš čia išeiti, ką? Prasišaudyti kelią?
- Aš taikliai šaudau. O tame kambaryje amunicijos kalnai.
- Jo, blyn, vesternų gerbėja!

Patraukėme link durų. Kažkada seniai aš čia lankiausi, kai pilis dar ne kažkieno irštva buvo, o muziejus. Šiek tiek prisiminiau, kokia tvarka čia salės išplanuotos.
Ginkluoti komandosai liko už nugaros, prieš mus buvo pora ekspozicijų salių. Tik dabar jos buvo paverstos į barakus – lovos, spintelės su puodais, apšnerkšti staliukai, metalinės krosnelės ir pjuvenomis bei pelenais išteptos grindys.
Toli taip nenuėjome. Matyt, pernelyg gerai galvojau apie tuos aštuonis kilogramus sprogmenų. Kuomet pasiekėme pagrindinį holą su laiptais, ten jau mūsų laukė keli tuzinai vamzdžių, kyšančių iš už kiekvieno kampo. Tik lauko durys liko neužtvertos šauliais, tarsi kviesdamos išeiti.
- Atėjom... – sudejavo Skirmantė, dairydamasi man pro petį.
- Nieko tokio, - plačiau praskleidžiau lietpaltį, tarsi koks egzhibicionistas. – Ei, vyrai, matot šituos gražuolius?!
Siūlau geruoju susitarti – nuvedate pas Ernestą, arba pabučiuokite savo subines atsisveikindami!
- Bet mums į lauką! – tyliai šnipštelėjo mergina.
- Tikrai?
- Jo!
Kai į mane spoksojo tiek šaulių, tingėjau jai aiškinti išėjimo į lauką pasekmes. Mudu buvome nepageidaujami čia, viduje, tačiau kas sutrukdys šutvei pradėti pyškinti pro langus, kada pasieksime kiemo vidurį? Ten jau niekas nenukentės, kai mano rankos ir kojos skraidys į šalis.
- Tai kur jūsų Ernestukas?! Nesakykit, kad išvažiavo į kaimą – nė už ką nepatikėsiu!
- Angele, ką tu darai? Durys va ten...
- Blyn, tu gali užsičiaupti? Aš žinau, ką darau!
Ji prikando lūpą, o aš toliau mosavau pistoletais, paeiliui taikydamasis į mane stebinčius šaulius. Baimė pamažu praėjo, apėmė nepamatuoto pranašumo jausmas. Įdomu, o jeigu nušaučiau kurį nors iš jų? Ar jie atsakytų ugnimi? Mačiau jų dvejojančius veidus – vyrai netgi rimtai nesitaikė į mane, jau pastebėję sprogdiklį merginos rankoje. Tik laikė savo pozicijas.
- Arba jūs vedate čionai Ernestą, arba prisiekiu – nušausiu ką nors! Kuris nori? Gal tu?
Įsismaginęs spustelėjau gaiduką – trinktelėjo šūvis, ištaškydamas tinką sienoje virš vyrų galvų. Tarsi atsakydama nuaidėjo automato papliūpa, nuo lubų pasipylė tinkas. Mano drąsos nė ženklo neliko, susilenkiau perpus, o vyrai rėkti nesavais balsais pradėjo. Keli pasilenkę nėrė į tarpdurį kitoje holo pusėje, tarsi aš tiksėčiau lyg kokia laikrodinė bomba.
Nors imk ir krauk į kelnes... Tas šmikis, kurio pirštas netyčia suvirpėjo, gulėjo už barikados ir klykė nesavu balsu, kad „jis netyčia“. Kitoje pusėje keikėsi pusiau rusiškai, pusiau angliškai. Ir tik garsus švilpimas nuo laiptų visus nutildė, o mane ištiesino į pradinę padėtį.
- Nešdinkitės visi iš čia, - įsakė Ernestas, pabrėžtinai lėtai lipdamas žemyn. Jis vilkėjo tvarkingą kostiumą, plaukus buvo susilaižęs atgal, ūsus tarsi batų tepalu pasitepęs, nes nesiderino su viršugalvio spalva. Ir šiaip  - atrodė truputį ne iš to filmo išlipęs. Tačiau įspūdį vis tiek padarė, ypač kai paskui jį nusileido ne ką mažiau gracinga juodaplaukė gražuolė rusvais kailinukais.
Pilies šeimininkas nudelbė visus, įskaitant mane, šaltu, išdidžiu žvilgsniu.
Vyrai su ginklais susimurmėjo ir paliko savo barikadas, pasišalindami į kitą pilies sparną. Netrukus likome keturiese – aš su Skirmante ir Ernestas su savo bevarde mūza.
- Norėjai man ką nors pasakyti? – paklausė jis.
- Sveikas, Ernestai, - pasakiau.
- Sveikas, nepažįstamas žmogau su sprogmenimis, - atsakė jis nepriekaištinga lietuvių kalba – net Skirmantė suvirpėjo iš pasigėrėjimo. Pajutau, nes vis dar glaudėsi man prie šono, bandydama pasislėpti.
- Kai paskutinį kartą tave mačiau, keikeisi kaip koks traktoristas, todėl gali nesistengti, - mostelėjau vamzdžiu, rankove šluostydamas nosį. – O gal tu dvynį brolį turi?
- Neturiu. Tik nepamenu, kad mudu būtume susitikę kada nors.
- Žinoma, nepameni. Tada tu manęs ir negalėjai matyti. Tūnojau sau pasaloje, žiūrėjau, kaip tu arbaletu moterims į nugaras šaudai.
Skirmantė staiga atsitraukė nuo manęs, nukreipdama į Ernestą pistoletą.
- Angele... Ar jis ir nušovė tavo žmoną? Tu matei, kaip jis išžudė tavo draugus – todėl tu nori jį susprogdinti?
- Vajėzau, baik tu kliedėti vieną kartą, - susiraukiau lyg rūgštelės užkandęs. – Ir iš kur tą daiktą ištraukei?! Liepiau tau sprogdiklį laikyti, bliamba!
- Iš dėžės paėmiau, - pasiteisino Skirmantė. – Ir nebandyk atimti – neduosiu! Šitas mano!
- Gerai jau, turėkis, tik nepradėk šaudyti be reikalo!
- Pats tai šaudei!..
Ernestas susidomėjęs sekė mūsų barnį, tada draugiškai krenkštelėjo.
- Prisipažinsiu, aš daug ko nesuprantu šioje situacijoje. Girdėjau, tu reikalavai manęs, norėjai pasikalbėti. Siūlau užlipti į mano apartamentus, įsitaisyti padorioje aplinkoje ir ramiai pasikalbėti. Be pistoletų ir be grasinimų.
- Ane? – kilstelėjau antakį. – Taip paprastai – į tavo apartamentus? Tu gal nežinai, ką žmonės apie tave mieste kalba?
- Rūsyje, - pataisė mane pilies šeimininkas. – Dabar daugelis ten sėdi. Ir neabejok, aš dar pakankamai išgirsiu apie save.
- Visi žino, kas tu per kailis, - šyptelėjau. – Turėk savo smegeninėje – jeigu tai bus spąstai, tuomet aš susprogdinsiu šitą savo „maikę“, gali neabejoti. Ir tave kartu.
- Ne, nesusprogdinsi, - atsakydamas šyptelėjo Ernestas. – Čia tik tavo toks koziris, kad išvengtum kulkų. Aš netgi spėju, kad cė keturi nuo sutrenkimo nesprogsta. Nesu garantuotas šimtu procentų, tik spėju. Tai kaip, užeisi?
Nurijau paskutinius žodžius – Ernesto sprogmenų žinios visgi buvo tikslios. Mano užminuota „maikė“ buvo veiksminga tik prieš tuos, kurie nieko nenusimanė.
- Tik be fokusų, - pamojavau ginklu.

---

Ernestas savo urveliui nepagailėjo blizgučių iš visų buvusio muziejaus ekspozicijų salių. Susitempė į kelias menes viską, ką rado geriausio – paveikslus, skrynias, monetų stendus, senovinių ginklų pavyzdžius ir taip toliau ir panašiai. Pasidarė savo asmeninį muziejų, kurio fone didžiulis plazminis televizorius atrodė lyg kičas. Jo svetainė buvo apstatyta vien muziejiniais baldais, kurie vis dar galėjo tarnauti nesubyrėdami. Atsainiu mostu parodė į krėslus šalia nedidelio, prašmatnaus stalelio, ant kurio stovėjo keli grafinai su spalvotais skysčiais.
- Prašau, sėskitės. Labai tikiuosi, mums pavyks susitarti gražiuoju ir šios vietos neišsprogdinti – labai nenorėčiau šitiek istorinio palikimo paversti pelenais.
Velnias žino, ar jis rimtai kalbėjo, ar juokavo. Aš įsitaisiau krėsle, įvertindamas jo grožį, bet gana menką patogumą palyginus su šiuolaikiškais baldais. Senoviniai baldai žmogui tarsi sakė – „sėdėk tiesiai, nesusikūprinęs. Padaryk kitiems įspūdį, ugdyk valią! “. Tuo tarpu dabartiniai baldai tik suokė – „įsitaisyk patogiai, atsilošk... “.
Žinoma, aš neketinau vaidinti aristokrato. Pabandžiau patogiau atsilošti, bet netrukus įsitikinau, kad senovinis daiktas niekam tikęs.
- Ir jūs, panele, - parodė į krėslą Ernestas. – Čia yra tik vienas sargybinis, jis stovi už durų ir mūsų dabar negirdi. Taigi, ginklais mojuoti nebūtina. Verčiau rūpinkitės, kad nepaleistumėte iš savo dailių rankų sprogdiklio.
Ir jis nusišypsojo šypsena, nuo kurios Skirmantės kojos pačios sulinko, ji klestelėjo į krėslą ir nusvarino ranką su ginklu, kitoje tebegniauždama manęs susprogdinimo įtaisą.
- Vyno? Konjako?
- Ne, dėkui. Bijau, kad po alaus gausis prastas miksas, - paglosčiau pilvą. – Tai ko ten pripylei? Migdomųjų?
- Taip. Panašiai... Pirmoji statinaitė buvo grynas alus. Prisipažinsiu, aš pats tokio negeriu. Per daug... subtilus skonis. O va kitos dvi jau buvo su priedais. Jeigu judviems  rūpi žmonių teisės, tai garantuoju – išbandžiau su gyvūnais. Jie šiuo metu jaučiasi gerai.
Šaipėsi, ne kitaip. Greičiausiai rimtai įtarė, kad aš nesiruošiu sprogti. Jeigu taip, tuomet jo maloni viešnagė buvo tik priedanga kažkam daug didesniam. Galbūt tik laiką tempė, norėdamas geriau suprasti mudviejų padėtį, gal ketino užverbuoti, o gal  į kokius nors spąstus įvilioti. Ernestas nebūtų Ernestas...
- Aha, - linktelėjau, nužvelgdamas juodaplaukę mūzą, kuri gracingai įsitaisė trečiame krėsle, romiomis akutėmis žiūrėdama į mane, tarsi būčiau viso labo įdomi šimpanzė. – O panos vardas koks?
- Ak, tikrai... Susipažinkite su panele Kristina. Ji, galima sakyti, šių namų pažiba. Beje, gal galėčiau išgirsti ir jūsų vardus? Mane jau pažįstate, aš Ernestas.
- Skirmantė, - tarstelėjo Skirmantė. Regis, ją Ernestas pagaliau visiškai užbūrė, dabar ji tik karpė ausimis, godžiai gaudydama kiekvieną gryną lietuvių kalbos žodį, nepagardintą riebiais keiksmažodžiais ir galūnių nukarpymais, kokie būdingi Biržų krašte.
- O mane gali vadinti kaip nori, - trūktelėjau pečiais.
- Jis Angelas, - pasufleravo mergina ir aš apdovanojau ją žvilgsniu iš padilbų.
- Angelas... – pakartojo Ernestas, įsitaisydamas ketvirtame krėsle. – Kaip įdomu. Angelas vienas kviečia angelą du, ar ne?
Jis ištarė tuos žodžius taip netikėtai, kad aš vos suspėjau nutaisyti idiotišką miną.

Vadinasi, kažkur šiuose rūmuose yra įrengta ryšinė, kur dieną ir naktį klausomasi eterio. Greičiausiai jie girdi visus pokalbius, džiaugiasi kiekviena nekoduota akimirka tarp manęs ir mano kolegos. Arba tarp vyrų buvusiame mentūros pastate...
- Čia koks nors žaidimas? – susidomėjo Skirmantė.
- Ne, - šyptelėjo Ernestas. – Bent jau ne šiai dienai. Sakykit, o jūs kartais ne toji mergina iš bičių fermos, kurią užvakar mieste bandė išprievartauti ir kuri buvo išgelbėta neaiškiomis aplinkybėmis?
- Jūs to paties kiekvieną sutiktą merginą klausinėjat? – paniuro Skirmantė.
- Ne. Tikrai ne. Tiesiog jūsų toks nekasdienis veidas... Labai tinka idealios aukos vaidmeniui. Atleiskit už nuomonę. Jus pamatęs kaip tik taip pagalvojau – šiek tiek naivoka, daili mergina didelėmis akimis, negali būti, kad ji nepakliūtų į kokią nors kebeknę... Taip pat ir apie bičių ūkį girdėjau, šiaurinėse žemėse kažkur, tarp miškų, ar ne?
- Gerai, nepradėkim čia aukštojo pilotažo lietuvių kalba, - mostelėjau – Nekasdienis, kebeknė... Jomajo, mano motina padoriau keikiasi. Geriau papasakok man, Ernestuk, kam tau tiek liaudies su antkakliais prisireikė? Antrąją didžiąją sieną statysi aplink miestą?
- Šiaip tai yra slapta informacija, - mirktelėjo pilies šeimininkas, pildydamas taurę iš grafino. – Bet galiu patikinti, kad nebus šaudoma į nugarą.
- Aš šit irgi žiūriu į tave, į tavo balaganą ir galvoju – nagi nelaikys Ernestukas daugiau kaip trijų šimtų žmonių tokioje mažoje teritorijoje, kur net piktžolės sunkiai auga, - atsikrenkščiau, bandydamas patogiai įsitaisyti aristokratiškai nepatogiame krėsle. – Tau tik į užmiestį su šitiek liaudies. Į kokį nors didelį ūkį, kur dešimtys hektarų žemės. Kiekvienam po kauptuką – ir pirmyn! Genialus planas...
Pažvelgiau jam į akis. Ernestas pažvelgė į mane per taurės viršų. Iš jo nesikeičiančios šypsenos galima buvo išskaityti tik dirbtinį mandagumą. Kaip ir prieš tai. Jokių emocijų.
- Ar aš nutvėriau ką nors iš tavo giminių? – paklausė jis. – Kadangi tu užminuotas ir... hm... mirtinai pavojingas, tai mudu galime susitarti – aš liepiu vyrams surasti tuos žmones...
- Nesivargink, - pertraukiau. – Visi maniškiai į užsienį išvažiavo. Taip jau nutiko, kad aš šią naivią mergaitę į šokius palydėjau. O kadangi nutuokiau, kuo viskas baigsis, tai pasirūpinau šituo daiktu, - parodžiau nykščiu į sprogmenis.
- Supratau. Vadinasi, mirti nesiruoši.
- Panašiai. Su vienu mažu „bet“. Jeigu visgi teks mirti, noriu pasiimti su savimi kuo daugiau anapilin. Girdėjau, senovėje taip faraonus laidojo – supakuodavo į sarkofagus, o aplinkui dar jo tarnų priskersdavo, kad anam maloniau mirti būtų. Kažkaip panašiai. Tu mane supranti...
- Mhm, - linktelėjo Ernestas. – Įdomiai.
- Taigi, mano poreikiai iš tiesų labai paprasti – išsinešdinti iš tavo pilies kartu su ja, - reziumavau.
Vadukas gurkštelėjo gėrimėlio ir kelias sekundes galvojo, užvertęs akis į lubas.
- Tai tu nori, kad aš priversčiau atidaryti vartus?
- Dievaži, taip!
- Jokių problemų, - nusišypsojo Ernestas. – Galite eiti, niekas jums netrukdys, pažadu.
- Opapa, - apsidžiaugiau. – Aš ir nesitikėjau, kad viskas taip civilizuota ir paprasta bus, tikrai. Bet yra dar viena smulkmena. Vat dėl tos smulkmenos aš ir norėjau, kad mes liktume akis į akį.
Aš atsistojau ir apėjau krėslus, atsistodamas tarp Kristinos ir Ernesto.
- Vartus tai tu gal ir atidarysi, - tariau šeimininkui, - o štai kiemą pereiti – didžiulė problema. Matai, Ernestuk, sprogimas didžiausią žalą daro tarp keturių dienų. Kai tų sienų nėra – tai tiek ir to triukšmo. Bijau, man reikės gyvos garantijos.
Ir nuleidau leteną Kristinai ant apnuoginto peties.
- Stokis, mažyte, eisime pasivaikščioti.

Akimirką visi trys spoksojo į mane kaip į tikrą angelą, apsireiškusį iš niekur.
- O kodėl ne jį? – atsitokėjo Skirmantė. – Jis juk čia vadas, jis geresnis įkaitas!
- Taip ir man iš pradžių atrodė, tačiau dabar suprantu, kad taip nėra, - laužiau liežuvį gryna lietuvių kalba, nenukarpydamas galūnių. – Matai, Skirmantute, šioje pilyje yra mažiausiai du vyrai, kurie dievina šią žavią būtybę.
Paglosčiau Kristinai plaukus, ši kryptelėjo galvą, stengdamasi išvengti prisilietimo.
- Tačiau nepastebėjau nė vieno, kuris taip pat išsižiojęs žiūrėtų į Ernestuką. Vadinasi, jis nėra labai mylimas. Vadinasi, šansai su juo pasiekti vartus yra nykiai menki. Tas antrasis gali nuspręsti, kad dabar jo laikas užimti vado vietą. Pykšt, bumbt – nebėr Ernestuko. O tada ir mūsų. Štai kodėl vertingesnė yra panelė Kristina. Ją čia myli mažiausiai du vyrai. Jeigu vienas iš jų sugalvos, kad dėl mūsų gyvybių verta paaukoti Kristiną, kitas jam būtinai atsilygins. Argi tai neskamba kaip nelaimingos meilės istorija? Blyn, aš galėčiau romanus rašyt...
- Tu bent supranti, kad šitaip tapsi mūsų pagrindiniu taikiniu? – niauriai ištarė Ernestas, kuriam mano planas visai nepatiko. – Tu dabar esi nesvarbus, kol nieko rimto čia nepridarei. Jeigu paimsi ją įkaite, tave persekios kaip pasiutusį šunį.
- Bijau, per vėlu jau. Panelė Skirmantė nupyškino tavo keturis vyrus. Mes jau ir taip tavo mirtini priešai.
- Manykite, kad DAR ne.
- Matai? – mirktelėjau Skirmantei. – Kaip jis dievina savo damą – net keturių vyrų mirtį pavertė niekuo.  Tai tik įrodo, kad aš teisus. Mes imame Kristiną, o tu, Ernestuk, pasirūpink, kad vartai būtų atviri kaip per švedų įsiveržimą.

---

Panelė Kristina atrodė keistai rami ir pernelyg nesispyriojo – tarsi jai visą gyvenimą būtų tekę įkaitų dramose vaidinti. Man tereikėjo ją atsainiai už peties prilaikyti ir žiūrėti, kad ji savo batelių nepamestų. Mano pistoletas netgi nebuvo nukreiptas į ją. Kristina atrodė silpna ir ne itin pajėgi gintis. Daili, bet niekam tikusi būtybė.
- Kur tu mus vedi? – nusistebėjo Skirmantė, kuomet išėjome į kiemą, lydimi bent tuzino niaurių žvilgsnių. Apsirikau – panelė Kristina slaptų gerbėjų turėjo gerokai daugiau. Ernestui beliko kramtyti nagus.
- Pasiimsime jų sunkvežimį, - paaiškinau Skirmantei. – Pėsčiomis toli nepaspruksime, kai jie sugalvos vytis.
- Antrą iš kairės šį rytą užpildė kuru, - staiga išsižiojo Kristina. – Raktus laiko užrakintus būdelėje šalia sunkvežimių.
- Tai dabar tu jau mums padedi? – nusistebėjau. – Ką dar gero pasakysi?
- Kai sėsite į sunkvežimį, peršaukite kitų padangas, - pasakė gražuolė.
Kalbėjo ji atsainiu balsu, tarsi niekas neberūpėtų.

Vartus į sunkvežimių kiemą prilaikė masyvi spyna. Į tokią net šaudyti neapsimoka – nieko jai nepadarytum.
- Gerai, darysim taip, - kreipiausi į Skirmantę. – Tu pasaugosi ją. Duok man sprogdiklį. Gali jo nebegniaužti – vis viena neveikia.
- Ką, rimtai?! – pasiuto vesternų gerbėja.
- Jeigu veiktų, tai tau tikrai neduočiau! Laikyk ginklą, taikykis į Kristiną. Į mus pro langus žiūri!
Iš vidinės kišenės ištraukiau peilį ir atlupau vieną C4 gabalą. Nurėžiau peiliu kampą, ištraukiau vieną detonatorių ir netrukus sumaigiau visai padorią bombikę spynoms draskyti. Užmečiau akį į pilį – ten vyrai žiūrėjo į mane su tokia neapykanta, kad po manimi tikriausiai žemė turėjo prasiverti.
- Atsitraukiam! – riktelėjau merginoms, žengdamas prie jų. Dešimt žingsnių – atleidau sprogdiklį. Driokst!
Visai kaip per pratybas. Spyna nulėkė nežinia kur, surūdijusį metalą sprogimas iškandžiojo įvairaus dydžio kąsniais.
- O vartai, ble, tai ne toj pusėj! – rėkė man nuo pilies pasipiktinę radviliniai.
- Užsičiaupkit ir sėdėkit tyliai, arba mano mergina nušaus jūsų merginą! – užrikau jiems.
Prisitaikęs peršoviau gretimų sunkvežimių padangas. Skirmantė negailėdama supyškino vienintelį stovėjusį iš kairės. Netgi į radiatorių porą kulkų paleido. Matyt, atsigriebė už tai, kad negavo daugiau nė vieno vyro nušauti.
Iš medžio plokščių sukombinuotos būdos duris saugojo paprasta spyna – pora kulkų ją pavertė laužu.
Kad ir kas prižiūrėjo transportą, tvarką jis mėgo – visi raktai ne tik buvo tvarkingai sukabinti, tačiau virš kiekvieno ir automobilio numeriai markeriu surašyti. Negali kaltinti – iš kur tokiam stropuoliui žinoti, kad vieną dieną jo tvarką įvertins teroristas su sprogmenimis?
- Duok man, aš vairuosiu, - pareiškė Skirmantė.
- O kodėl tu?
- Aš teises turiu!
- O kam čia rūpi? – trūktelėjau pečiais. – Tu bent esi vairavusi tokį daiktą?
- Taip, esu. Mano ūkyje panašus stovi, tik kuro jau seniai nebelikę.
Akimirką galvojau, tada padaviau jai raktelius. Nusprendžiau, kad būsiu naudingesnis, jeigu užsiimsiu galimais persekiotojais. Ant mano krūtinės tebebuvo sprogmenų, kišenėje gulėjo dvi granatos. Dar kelios diversijos nepakenks.
- Okėj, mažyte, tu vairuoji. Spausk tiesiai pro vartus. Aš šaudysiu į visus, kurie prieis per arti.

Kristiną teko pasisodinti šalia, beveik ant pavarų perjungėjo. Varikliui užriaumojus, mašina agresyviai liuoktelėjo į priekį, įspausdama mus sėdynėse. Sumaitoję apšarvuotu priekiu vartus, netrukus atsidūrėme prie laiptų.
- Atsiprašau, sankaba labai jautri! – šūktelėjo Skirmantė, kariaudama su vairu.
- Kelias – už mūsų, - pasufleravau, nusitaikydamas pistoletu pro langą.
- Manau, jie nesupyks, jeigu važiuosiu per pievą...
Aimanuodamas ir kratydamasis, sunkvežimis išlaviravo tarp medžių, barškėdamas tiesiai į vartus. Visa laimė, miegantys diskotekos svečiai jau buvo pašalinti nuo didžiosios pievos dalies.
- Ei, jie neatidarė vartų! – pastebėjo Skirmantė. – Užtai atvėrė duris vartuose...
- Manau, reikia taranuoti.
- Bet jie tokie... masyvūs, net nežinau...
- Dieną tikrinau, jie iš skardos ir lentų padaryti, o sukabinimas tik atrodo stiprus. Be to, jie atsidaro į išorę. Taranuok!
- Jeigu jau taip sakai...
Sargybos bokšteliuose rėkė ir mojavo vyrai, nesuprasdami, kas vyksta. Skirmantė sukando dantis ir šiek tiek pristabdė. Sunkvežimio šarvuotas priekis įsirėmė į skardas ir sudejavo pragarišku balsu, metalui brūžinant metalą.
- Kam stabdei? – riktelėjau. – Taranuok, o ne bučiuok vartus!
- Tylėk, aš žinau ką darau! Rūpinkis bokšteliais!
- Į mus ir taip nešaudo, o štai tu nesąmones darai...
Vartai įlinko nuo spaudimo. Skirmantė įjungė pirmą bėgį ir nuspaudė akceleratorių giliau. Variklis pavojingai sugrumėjo, stumdamas kelias tonas metalo į priekį. O po akimirkos neatlaikė užraktai – į stiklą pasipylė varžtai bei metalo nuolaužos, vartai atsivėrė kuo plačiausiai, praleisdami mus į priekį. Sunkvežimis išvažiavo ant tilto, sulopyto ne ką  geriau už vartus.
- Juk sakiau! – negalėjo atsidžiaugti savimi mergina.
- O dabar spaudžiam, - maigiau delne C4 gabalą, paskubomis gamindamas dar vieną bombikę. – Už tilto stabtelk akimirkai. Tik mirksniui, iš karto už lentų. Man šitas tiltas tikrai nepatinka. Niekada nepatiko.

---

- Mes nevažiuojame į slėptuvę? – pasitikslino Skirmantė. – Betgi mano daiktai ir prekės...
- Aš negaliu rizikuoti su tokiu dideliu sunkvežimiu, - pasakiau. – Čia tarsi uždėti švytintį ženklą – „kažkur netoliese yra slėptuvė“! Ne, mes dabar turime važiuoti iš miesto. Ernestas mūsų tikrai ieškos.
- Jis greičiausiai net nežino, kur aš gyvenu.
Parodžiau jai sukti į dešinę.
- Manau, žino. Jeigu ne tiksliai, tai bent apytiksliai. Pats pasakė, kad tu iš bičių ūkio, kad iš šiaurinių rajonų. Tu nepaneigei. Vadinasi, patvirtinai. Jis tave kiaurai permatė.
- Tu mane vėl gąsdini?
- Tik dėstau faktus. Manau, jis ir mane perkando. Žino, kas aš toks, o tai jau geruoju nesibaigs.
- O kas tu toks?
Neatsakiau, mąstydamas apie tolimesnį mūsų maršrutą.
- Jis greičiausiai nieko nežino apie slėptuvę mieste, - murmėjau. – Bet gavo įrodymų, kad tu esi iš bičių ūkio. Ir dar pridėjo mane į tavo kompaniją. Arba tave – į mano. Bet kuriuo atveju jis turi vietą, kur pradėti ieškoti.
- Mano ūkį?!
- Jeigu aš būčiau jis, pradėčiau ieškoti nuo tos vietos. O Ernestukas proto turi tikrai ne mažiau už mane.
Sucypė stabdžiai, sunkvežimis sustojo vidury gatvės, visai šalia neveikiančio šviesoforo.
Skirmantė įbedė į mane žudantį žvilgsnį.
- Betgi tai mano ūkis, bliamba! Ten septynios moterys ir du vyrai! Ir tiems dviems vyrams – po dvylika metų! O tu ten nukreipei visą radvilinių armiją?!
- Tu nori pasiginčyti, kuris iš mudviejų labiau kaltas?
- Aš noriu, kad... Bliamba, nudėsiu tave, jeigu jiems bent plaukas nuo galvos nukris!
- Man jau bloga nuo jūsų keliamo triukšmo, - atsiduso Kristina. – Galima, aš išlipsiu?
- Ne! – nukreipė į ją ginklą Skirmantė. – Sėdi vietoje ir tyli! Mes važiuosime į ūkį! Nors tu, Angele, ir laimėjai lažybas, bet mes važiuosime, girdi?!
- Tik aplinkiniu keliu, - parodžiau į posūkį. – Mes nežinome, kiek mieste likusių žmonių dirba Ernestui. O sunkvežimis kelyje – patikėk, čia tokia meganaujiena, kad kalbų bus metams. Siūlau važiuoti aplink ežerą ir visiems parodyti, kad mes patraukėme į pietvakarius.
Kurį laiką ji įnirtingai gniaužė viena ranka pistoleto rankeną, kita – vairą. Tada sugriežė dantimis ir spustelėjo akceleratorių. Mašina suurzgė, sukdama į Kęstučio gatvę.

Miestą palikome be jokių nuotykių, klausydamiesi variklio darbo. Įsukę į kelią, vedusį aplink ežerą, kurį laiką kentėjome žvyrkelyje išmuštas duobes, kurių niekas per septynerius metus netvarkė. Antra vertus, automobiliai irgi gana greitai nustojo važinėti – kelias baigė apsitraukti augmenija.
Kai pravažiavome užtvanką, paliepiau trumpam pasukti į šalutinį keliuką. Visai netoliese buvo apleista sodyba. Mūrinis namas žiūrėjo į mus kaltinančiu žvilgsniu, savo išdaužytais langais ir apsvilusia pastoge.
- Turiu čia atsargų nenumatytiems atvejams, - paaiškinau. – Manau, dabar pats metas jas priglausti. Prižiūrėk Kristiną, kol grįšiu.
Negyvenamame pastate buvau įsitaisęs slėptuvę po krosnimi. Plytomis išklota duobė, uždengta betoniniu dangčiu. Nukasiau nuo jo sutrūnijusias pjuvenas ir šiaip ne taip atvožiau. Duobėje gulėjo odinis krepšys su ginklais ir šoviniais. Jokių maisto atsargų.
Kruopščiai sutvarkiau pėdsakus už savęs ir grįžau į sunkvežimį. Kristina tebesėdėjo savo vietoje, įbedusi bereikšmį žvilgsnį į prietaisų skydelį. Nuo pat pagrobimo pradžios ji laikėsi taip tyliai, kad retsykiais aš netgi pamiršdavau apie ją.
- Tau viskas gerai? – niūktelėjau.
Ji patraukė pečiais ir papurtė juodas garbanas:
- Daugiau ar mažiau...
- O su ja ką darysime? – paklausė Skirmantė, kramtydama lūpą. – Gal palikime čia, ant kelio?
- Vėliau su ja išsiaiškinsime, - murmtelėjau, nustebintas keisto belaisvės pasyvumo. – Vairuok. Kelią namo žinai?
- Žinočiau, jeigu būtumėme ant Rokiškio plento. Dabar aš nieko nežinau!
- Aišku. Važiuok tada tiesiai, parodysiu kelią.

Po dešimties minučių apvažiavome ežerą ir visu greičiu praūžėme pro buvusią miškų urėdiją, dabar virtusią neįžengiamu mišku – ten kadaise buvo ir medelynas. Neprižiūrimas jis greitai užaugo savaip, padėdamas tašką bet kokiai žmogiškai estetikai.
Malonu viršyti bet kokį greitį, dėl kurio anksčiau visuomenė iš proto kraustėsi. Nei tu dabar rūpi kam nors, nei ką. Sukiojo Skirmantė baranką, net liežuvio galiuką iškišusi iš pasitenkinimo.
- Tavo plentas, - parodžiau į priekį. – Pasuksi į kairę, o toliau – pati turi žinoti.
- Aišku...
Kolektyviniuose soduose žydėjo vyšnios. Beveik viskas aplinkui skendėjo baltuose žieduose. Piktybiškai suvešėję medžiai užgriozdė net menkus įvažiavimus.
Sunkvežimis pasuko į plentą ir netrukus džiugiau užriaumojo nuo geležį užplūdusios laisvės jausmo.

---

Skirmantės bičių ūkis buvo pasislėpęs gerokai per menkai. Miškų šiose vietose žėlė nepakankamai, o ir patį ūkį labiau gelbėjo tai, kad patys biržiečiai labiau dairėsi į sostinės pusę, nei į Latvijos pasienį. Bet kuris radvilinis, sugalvojęs šiuose kraštuose padūkti su transporto priemone, būtų jį neišvengiamai aptikęs. Ne veltui Ernestas girdėjo gandus apie šią vietą.
Sunkvežimį pasitiko maždaug pustrečio metro aukščio pagaikščių tvora. Vietomis gerokai patrešusi, iš vidinės pusės užkamšyta kažkuo, ji panašėjo į lengvą kąsnį. Netgi Skirmantės vairuojamas sunkvežimis galėjo ją išversti nepatirdamas jokių nuostolių. Ši tvora juosė nelygią teritoriją, kurios net formą nusakyti buvo sunku. Mintyse paskaičiavau, kad bus daugiausiai pusantro hektaro. Aišku, kam bitėms reikia daugiau? Jos ir per tvorą perskris savo gėlytes užuodusios.
Prie vartų, išgirdę variklio burzgimą, mus pasitiko atkištais vamzdžiais. Skirmantė iškišo galvą pro langą ir suriko, kad atvertų vartus. Po kelių minučių taip ir nutiko – didžiulis daiktas, primenantis vartus, pajudėjo, o mes įriedėjome į nedidelį kiemą.
Mane nustebino apsiginklavusios moterys, be kurių čia daugiau nieko ir neišvydau. Vaikams tikriausiai paliepė viduje slėptis. Viena jauna, šiek tiek panaši į Skirmantę. Dar viena sena, taip pat panašių bruožų. O kitos penkios labiau panašėjo į čigones – tokios žvitrios, įrudusios, ginkluotos ir mirtinai pavojingos. Kažkada Raimondas man aiškino, kuo ginkluotas vyras skiriasi nuo ginkluotos moters. Vyrui dar maga pamojuoti savo patranka, įsitikinti, kad jis tikrai padėties šeimininkas. Ir tik tada auką nušauti.  O moteris pirma šauna, tada įsitikina, kad ji padėties šeimininkė. Ne veltui prezidentus geriau saugo asmens sargybinės moterys, ne vyrai. Jos labiau reikalo žiūri.
Jausdamas įkaitusią atmosferą išlipau labai atsargiai, rankas laikydamas atokiau nuo kišenių. Kristina pasiliko viduje, kol kas neketindama susipažinti su savo naujais angelais sargais.
- Kol kas viskas gerai, mama, - pasakė Skirmantė. – Čia Angelas, mano draugas. O ten, sunkvežimyje, Kristina liko, mūsų belaisvė.
- Tai ką pridirbot? Iš kur mašiną paėmėt? – apstulbo senoji.
- Ai, papasakosiu vakarienės metu, mam... Visų pirma reikia slėptuvę miške apžiūrėti, ar viskas su ja tvarkoje.
- Tai reiškia, prisidirbot kažką?! – moteris pažvairavo į mane.
- Į šokius ėjom, - atsakiau jai. – Jūsų duktė labai norėjo. O šokiuose... na žinot, kaip šokiuose būna...
- Oi vaikai vaikai... Šokiai, belaisviai, mašinos... Miltų bent atvežėt?

Mašiną nuvairavom arčiau daržinės, vartus užšovėme. Dabar pamačiau, kad iš vidaus pagaikščių tvora buvo apkrauta šiaudų ryšuliais – stambiais, plačiais, ant jų drąsiai vaikščioti galėjai lyg ant sienos. Dviem eilėmis, beveik pustrečio metro pločio presuotų šiaudų siena juose visą teritoriją. Ties vartais – net trimis eilėmis, lyg imituojant pilies įtvirtinimus. Tik iš išorės pagaikščių tvora atrodė menka. Dabar supratau, kad ji ne taip jau lengvai pramušama. Aišku, sunkesnė mašina ją įlauš. Gal kiek prastumdys ryšulius, tačiau tikrai ne iš pirmo karto.
Dar čia buvo sena daržinė aplaužytu stogu, raudonų plytų namas, mažas sodas ir žinoma, pieva su aviliais.
Kristiną nuvedėme į namą, ten pat aš savo sprogmenis nuo savęs nurinkau, stebimas pakraupusių čigonių. Jų vardus pamiršau vos išgirdęs. Vieną, berods, vadino Nataša. Kuri iš tiesų – užmuškit, neprisiminčiau. Skirmantės seserį vadino Audra – merginai netgi labai tiko. Vos išgirdusi, kad ūkiui gresia svečiai, ji pakėlė tokią audrą seseriai, kad ši tik sėdėjo suskliaudusi ausis ir sekė kiekvieną Audros judesį. Motina jaunėlei šiek tiek pritarė, nusitvėrusi dvivamzdį pyškalą.
- Mes tave miltų siuntėm, o ne į šokius!
- Gerai, aš jau supratau, - kilstelėjo abi rankas Skirmantė. – Dabar pagalvokim, ką darysim?
- O ką čia padarysi?..
- Gal belaisvę gražuolę paleiskim? – pasiūlė viena iš čigonių – daili mergička, kuri visos mano viešnagės metu dar nė karto pistoleto iš rankų nepaleido, saugodama Kristiną. – Kam mums ji čia reikalinga? Dėl jos juk ir tie... radviliniai, ar kaip ten – atvyksta, ar ne? O jeigu ją pakeliui sutiks – gal apsigalvos?
- Eik jau, Rūtele, tokie tik ir apsigalvos! – atrėžė Skirmantė. – Nematei tu jų!
- Neapsigalvos, - papurtė galvą ir Kristina, visą laiką liežuvį už dantų laikiusi. – Ernestas - kerštinga šlykštynė. Dar ne už tokius dalykus bausdavo.
Kurį laiką moterys tylėjo, į belaisvę skersakiuodamos.
- Kad jau prasižiojai, tai gal papasakosi, ką tu pati pilyje veikei? – pasiūliau. – Kas tas Ernestas tau? Tėvas? Vyras? Brolis?
- Šeimininkas, - nenoriai atsakė Kristina.
- Įdomu. Daugiau papasakosi?
- O ką ten pasakot? – trūktelėjo pečiais. – Pagavo mane su tėvais prieš ketverius metus mieste. Tėvas šeimą gynė – nušovė pirmą. Motina stojo ginti – ir ją nušovė. Mano brolį mirtinai sumušė. O mane pasiėmė, kad pasilinksmintų. Nesipriešinau pernelyg – tai daug ir nekankino. O vėliau tapau tuo, ką dabar matai.
- Betgi tai baisu! – pasipiktino Audra. – Tai reiškia, tu ne viena iš jų?
- Man jau tas pats, kam aš priklausau, - visai be ūpo atsakė Kristina.
- Kaip tai „tas pats“? Negali būti tas pats! Tu juk žinai, ko nori!
Atsakydama Kristina tik trūktelėjo pečiais.
- Nori, priimsime gyventi pas save? – gręžė akimis belaisvę Audra.
- Aš noriu numirti, - atsiduso Kristina. – Gal tik nedrįstu pati... Daugiau nieko nenoriu.
- Man ji primena ankštame narve užaugintą vištą, - pasakė čigonė, pavadinta Rūta. – Tos irgi į laisvę paleistos nežino ko nori. Paberk joms kruopų panosėje – lesa su visomis šiukšlėmis. Nežino, nei į kurią pusę eiti, nei ko gaidys prie jų lenda...
- Eik jau, radai su kuo lyginti! – pasipiktino Audra.
- Bet kad taip ir yra, pažiūrėk! Žiūri į vieną tašką, viskas jai dzin. Bet tos vištos, žinok, ne tokios jau beviltiškos. Pabūna su kaimietėmis būryje, atsigauna pamažu. Gal ir Kristinai panašiai reikia su mergaitėmis ir berniukais pabūti, pagaus gyvenimo bangą...
- Eik tik nekvarksėjusi! Negražu taip apie žmones kalbėti. Ė, Kristute, o tu moki ką nors dirbti? Na, kad ir paprastus ūkio darbus? – kamantinėjo Audra, kuri čia greičiausiai ir buvo tikroji šeimininkė. Skirmantė visiškai ištežo, pajutusi akmeninę sesers ranką.
- Nežinau, - murmtelėjo Kristina ir galop visai užsisiuvo burną. Daugiau iš jos niekas nė žodžio neišpešė.

- Aišku, kad nieko neaišku, - reziumavo Audra, pakabindama šakute raugintų kopūstų kuokštą. – O kaip tu... Angele? Kas tu toks būsi?
- Šiaip, neaiškus tipas, - numykiau. – Sutikau tavo sesę mieste, ji man tiek ausis išūžė visokiom nesąmonėm, kad va kaip gavos – turėjau ją parvesti už rankos namo.
- Uhu, - kramtė kopūstus mergina. – Panašu, panašu į mūsų Skirmantę.
- Tu gal mažiau karksėk nuo žemės neatsiplėšus? – pasipiktino ši.
- Ojojoj, vyresnėlė atsirado, - numetė šakutę į indą Audra. – O kas gero iš tavęs, ką? Sakiau siųsti Rūtą į Fortą, tai tu išsikarksėjai, kad viską geriausiai žinai. Še dabar kad nori – nei medaus, nei miltų!
- Yra tie miltai! Jau sakiau – mieste palikom! Saugioj vietoj!
- Tai aš ir sakau! Su tavim visada taip – darai ką nors, tai būtinai reikia dusyk daryti, kad iki galo gautųsi. Dabar reikės kažkam antrą kartą į miestą traukti, kad miltus paimtų!
- Dabar mums reiktų galvoti apie tuos, kurie netrukus čia pasirodys, - atrėžė Skirmantė.
- Arba nepasirodys...
- Gerai, jūs čia ginčykitės, - pakilau nuo stalo, – o man reikia prieš naktį jūsų pagrindinį kelią užminuoti. Jeigu jie turi daugiau ratų, tuomet galim sulaukti svečių greičiau nei norėtųsi.
Audra pažvelgė į mane kažkaip dvejodama, tada linktelėjo. Išeidamas pro duris dar suspėjau išgirsti, kaip ji klausė Skirmantės, ar aš esu patikimas.
Štai ši mergužėlė kėlė šiokį tokį pasitikėjimą. Aišku, charakterį turėjo – mėgo papriešgyniauti, net jeigu teisybė akivaizdžiai ne jos pusėje. Iš karto matosi, kad su Skirmante tais pačiais genais dalinosi.

Išėjęs pro vartus apėjau visą perimetrą, apžiūrėdamas tiek tvorą, tiek viską, kas aplinkui. Iš vakarų ir šiaurės ūkį supo pažliugusios pievos, kur tikriausiai bitės darbavosi. Netoliese augo kelios milžiniškos liepos, žėlė žilvičiai. Atremti į liepas trūnijo nebenaudojami žaginiai.
Pietuose – kelios kalvos, taip pat paliktos pievoms, tačiau jau suspėjusios apaugti retais krūmokšniais. Kiek toliau – retmiškis, kuris šiek tiek pridengė vaizdą nuo žvyrkelio. Rytuose – kiek tankesnis miškelis, bet nelabai didelis. Pilnas akmenų, regis, netgi pravalytas nuo nereikalingos augalijos. Tikriausiai moterys jame malkauja laiko turėdamos.
Stovėdamas per kelis šimtus metrų nuo sodybos ant žvyrkelio pabandžiau įsijausti į Ernesto kailį. Jis be jokios abejonės, net ir degdamas kerštu, pasinaudos galva. Tikriausiai suprato, kad aš taip pat ne ką menkesnis gudročius, kad pirmiausiai jo mergą pasigriebiau prieš išlįsdamas į kiemą. Ką gi aš daryčiau, važiuodamas į sodybą, kurioje gali tupėti gudročius, visai neseniai ant savo krūtinės tampęs aštuonias plytas C4?

Antra vertus, ką MAN daryti prieš tokį, kuris ims kurti planus gudročiui, su savimi besinešiojančiam tiek sprogmenų?
Dairiausi, stebėdamas įvairias aplinkos smulkmenas, o galvoje pamažu nugulė vientisas planas. Jis gerokai skyrėsi nuo pirminio sumanymo – užminuoti kelią.
Dievaži, merginoms nepatiks...