Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Ateik čia, - ką tik atėjusi iš lauko pašaukė motina Mildą, - sužinojau kai ką apie Simą. Papasakosiu.
Abi susėdo už stalo.
- O kur Aidas?
- Padarė pamokas ir išėjo su pačiūžom.
- Tai va, - pradėjo motina, - ne taip seniai, gal kokie metai, kai buvo čia didžiulis skandalas. Tas mūsų jaunikis, pasirodo, suvedžiojo mergaitę. Draugavo, draugavo, o kai liko nėščia - ir paliko. Bylinėjosi, teisėsi ir kunigas per pamokslą barė... Paskui tilo nutilo, matyt gerokai pamokėjo. Ilgam užteko tų kalbų. Dabar jau viskas pradeda pasimiršti.
- Kas mamai pasakė?
- Pasiklausiau pienininko. Jis nemeluos. Tiek metų čia gyvena, visus pažįsta, apie visus žino. Suvažiuoja žmonės su pienu iš artimesnių ir tolimesnių kaimų, tai visokių naujienų prisiklauso.
- Kaip pradėjai apie tai kalbėti? Ar taip tiesiai ir paklausei? - pasidomėjo Milda.
- O kas čia blogo? Pasakiau, kad perša. Kas gi čia tokio, jeigu nori daugiau sužinoti apie peršamą jaunikį?
- Ar aš nesakiau? - ėmė juoktis Milda, - tik ir klausyk, ką piršlys sako. Kad turtingas, kad vienturtis, kad darbštus, kad nei geria, nei rūko tai kartojo ir kartojo, o apie tai, kad mergaitę su vaiku paliko - nė pusės žodžio.
- Tai jau taip, - pritarė motina, - bet, kita vertus, jis nieko nemelavo. Kad ūkis didelis, kad vienas pas tėvus, tą patį ir pienininkas sako. Tiktai tiek, kad nutylėjo apie tą gėdą.
- Toks nutylėjimas - tai pats didžiausias melas, koks tik begali būti. Įsivaizduok, kaip atrodytų, kad ir toliau aš su juo bendraučiau?
- Ką gi, teks pasakyti, kad daugiau čia nevaikščiotų. Bet kaip jam pasakyti, dėl ko?
- O gi visai paprastai, - ryžtingai pasakė Milda, - apsigalvojau, nemanau už tavęs tekėti ir prašau čia daugiau nevaikščioti. Negi po to jis dar panorės ateiti?
- Žinoma, tegul kur nors kitur pasiieško sau nuotakos.
- Sunku bus susirasti. Nė viena, kuri pažįsta už jo neis, nebent iš kur nors toliau, kur niekas nieko apie jį nežino. Taip kaip mes dabar. Jeigu nebūčiau išgirdusi iš Aliaus užuominos apie kažkokią jo „šunybę“, būtų gal ir į galvą neatėję teirautis.
- Aha, kaip kitą kartą gali apsrikti. Už tai ir su vestuvėmis taip skubino... Bijojo, kad per ilgesnį laiką nesužinotume apie jo griekus. Tik Dievui reikia padėkot, kad pavyko laiku apsižiūrėti, - atsiduso Morta. - Ar labai pergyveni, vaikeli, kad taip išėjo? - dar paklausė motina.
- Nė trupučio. Tik prieš Alių nepatogu. Jeigu tiesa, ką jis kalbėjo, jeigu tikrai rimtai apie mane galvojo, tai galima suprast, kaip jis jautėsi sužinojęs apie šias piršlybas, - apgailestavo Milda. - Bet dabar ne laikas save kaltinti ir gailėtis, reikėjo apie tai anksčiau pagalvoti.
- Ar manai jis supyko?
- O kaip mamai atrodo? Buvo dėl ko supykti, ar ne? Padovanojo tokią dovaną, galėjau suprast, kad siekia draugystės, o čia staiga sužino, kad lankosi kitas. Niekada neatleis.
- Nėra ko nusiminti, atsiras dar tau skirtas, - guodė dukterį Morta, - o be to vedyboms tu dar per jauna. Tik tai tiek, kad čia pasirodė labai jau įdomiai ir viliojančiai. Vaikinas gražus, turtingas - kiekvienai susuktų galvą.
- Nė kiek nenusimenu, - patikino Milda, - argi mums ir taip negerai? Stogą virš galvos turime, esam pavalgę, aš truputį užsidirbu, dėdė manęs neskriaudžia. Gyvensim ir toliau kaip gyvenome iki šiol. Juk nieko neatsitiko...
- O aš, - ėmė juoktis Morta, - aš ko gero už tave anksčiau ištekėsiu...
- Kas čia per kalbos? - motina vis juokėsi, o Milda ne juokais susidomėjo.
- Pienininkas peršasi. Iš kart tik iš tolo, užuominomis, o dabar jau atvirai pasipiršo.
- Tikrai?
- Nekalbėčiau, jeigu to nebūtų, - patvirtino Morta. - nori, kad tekėčiau už jo. Jei sutikčiau, tai vasarą keltume vestuves.
- Na, ir ką mama jam pasakei?
- Pasakiau, kad pagalvosiu, kad reikia su tavim pasitarti, kad neseniai, dar tik metai, kai vyras mirė. Žodžiu, pasakiau, kad dar pažiūrėsiu.
- Žiūrėk, kad neišeitų taip kaip man buvo, - pusiau juokais, pusiau rimtai perspėjo motiną Milda.
- Na, čia jau visai kas kita. Žmogus rimtas, pagyvenęs, ne piemuo. Nemanau, kad būtų kokiai jaunai mergaitei  „prišiukšlinęs“, - juokėsi Morta.
- Turi dukterį, dar kažin kaip ji į tai pažiūrės? Gal nepritars, prieštaraus? Toks namas, o ir šiaip gali turėti daug pinigų prisikaupęs.. Dėl turto gali dar kilt nesutarimų, nemalonumų.
- Priešingai. Duktė jam visą laiką kala, kad ženytųsi, bet jis pats kažin kodėl vis delsia.
- Taip šneka, kol mato, kad tėvas abejoja. Kai pamatys, kad tikrai nori vesti, oho koks čia dar gali kilti triukšmas...
- Gal iš tikrųjų neverta prasidėt?  - susimąstė motina, - aš net nepagalvojau apie tai. Aišku, kad duktė gali priešintis. O man dar reikia Aidą užauginti. Kažin kaip dar jis sureaguotų nei iš šio, nei iš to gavęs patėvį?

***
  Kaip ir reikėjo tikėtis, Alius nebepasirodo parduotuvėje. Nebeužeina ir Simas. Kai tik jam buvo pasakyta, kad nesilankytų, tai Milda daugiau jo ir nematė. Kai dėl Simo, tai jam taip ir reikia, bet Aliaus Milda labai pasigenda. Labai norėtųsi pamatyti, susitikti, pasikalbėti. Daug ką turėtų pasakyti, pasiaiškinti, bet giliai širdyje jaučia, kad to jau niekada nebus, kad jį prarado amžinai.
Jau įpusėjo žadėjusi būti linksma vasara su Aliumi. Praėjo šv. Trejybės atlaidai, artinosi šv. Petro ir Povilo, bet kas iš to? Per atlaidus Mildai netenka nė po miestelį pasivaikščioti gražiai pasipuošus, kur gatvėse pilna žmonių. Tomis dienomis krautuvė  pilna, jai reikia padėti dėdei ir, kai  po darbo eina namo, gatvėse tuščia, tik ant grindinio pasklidusios vėjo blaškomos laksto šiukšlės.
Neužilgo, po šv. Petro ir Povilo atlaidų, vieną sekmadienį eidama namo po darbo parduotuvėje, netikėtai sutiko studentą. Pamatęs Mildą, jis atsiskyrė nuo būrio draugų, su kuriais stovėjo gatvėje, ir atėjo su ja pasisveikinti.
- Laba diena, - padavė ranką, - kaip malonu jus matyti. Ar dar prisimenat mane, ar teks iš naujo prisistatyti? Aš - tas pats Darius.
- Kaip neprisiminsi, - atsakė Milda, - visą vakarą sėdėjom drauge už stalo. Taip smagiai sutikom Naujus metus.
- Man, pavyzdžiui nebuvo labai smagu, - apgailestavo studentas, - jus nuo manęs paviliojo kažkoks gražuolis. Neteko net pašokti su jumis.
- Mačiau, kad nenuobodžiavot. Šokti tikrai buvo su kuo.
- Bet aš norėjau, būtent su jumis, tačiau netekau vilties. Būsiu čia visą vasarą, gal dar pasitaikys kokių nors progų. Neatsisakysit? O jūs turbūt skubat? - staiga sujudo Darius, - ar nesutrukdžiau?
- Nieko netrukdot. Tiesiog einu po darbo namo.
- Kokie gi darbai sekmadienį? Sekmadienis - poilsio diena. Sekmadienį dirbti nuodėmė.
- Darbas darbui nelygus. Visokių yra darbų... O kas dėl nuodėmės, tai darbas - malda.
- Taip sakot? Tai kada ilsėtis?
- Po kiekvieno baigto darbo ateina ir poilsis. Štai, aš dabar jau ilsiuosi, - juokėsi Milda.
- Jeigu einat namo, tai gal galiu palydėti? Aš irgi nieko neveikiu, ilsiuosi.
- Gerai, prašom, - sutiko Milda. - Atostogaujat? Ar ilgai?
- Atostogos kaip ir visiems, iki mokslo metų pradžios.  Jei sesija užsitęsia, tai jos net sutrumpėja. O kada jūs atostogaujat?
- Kai mano toks darbas, tai atostogų niekas neduoda. Atostogauju tada, kai nėra darbų.
- Įdomi tarnyba, - stebėjosi Darius, - ar toli gyvenat?
- Čia pat, prie vaistinės.
- Ko gero būsim kaimynai. Aš  kitoje gatvės pusėje, priešais vaistinę.
- Vos keli žingsniai liko, pamatysim.
Kai Milda sustojo prie trobelės po ąžuolu, Darius nustebo.
- Šioje trobelėje? Juk joje seniai niekas nebegyveno. Kaip čia jūs atsidūrėt?
- Ilga istorija, - atsakė Milda ir atkėlė vartelius, - ačiū, kad palydėjote.
- Labai norėčiau įeiti ir pasižiūrėti, kaip atrodo iš vidaus.
- Prašom, - pakvietė Milda, - ir viduje nieko geriau nepamatysit.
Jie įėjo į priemenę, ir, kad būtų šviesiau, Milda pasiskubino atidaryti pirkutės duris, įleisdama pirma savęs svečią.
- Po šimts, kaip čia jauku, - linksmai sušuko apsidairęs Darius. - Langiukai maži, ne taip prikaitina saulė, nuo grindų dvelkia gaivinanti vėsuma, kvepia ąžuolo lapais, tiesiog malonu. Štai kur galima tikrai atsigaivinti...
- Jeigu jau taip, tai prašom prisėskit. Turiu šaltos arbatos su spanguolių sultimis. Kai karšta, mes taip gaivinamės. Gal ir jūs išgersit kokią stiklinę? - Milda pastatė ant stalo iš ąsočio į stiklinę pripylusi gėrimo ir padėjo lėkštutę su sausainiais.
- Ačiū, mielai, - atsisėdo Darius prie stalo. - Iš lauko pažiūrėjus, nepanašu, kad išvis čia galima gyventi, tačiau viduje labai jauku. Ne visose kaimo pirkiose taip būna. Ar jūs seniai čia?
- Antri metai.
- O žiemą ar nebuvo šalta?
- Kaip matot, nesušalom, - nusijuokė Milda, - tik tiek, kad šiemet mažai turėjom malkų. Šiai žiemai pasirūpinsim daugiau.
- Pasirodo, neapsirikau - kaimynai. Dabar jau, jei nieko prieš, aš čia dažniau apsilankysiu. Kai tik bus labai karšta, ateisiu pas jus atsigaivinti...
- Prašom visada, kada tik panorėsit.
Darius neskubėjo išeiti. Jie pasėdėjo, išsišnekėjo. Mildai teko papasakoti, kaip čia pateko, apie tai, kad mokėsi gimnazijoje ir baigus aštuntą klasę teko mokslus nutraukti. Vaikinas užjautė dėl tėvo mirties, apgailestavo, kad Milda negalėjo baigti gimnazijos, o išeidamas dar kartą priminė:
- O gimnaziją būtinai reikėtų baigti. Ne taip daug liko... Kai turėsit rankose dokumentą, tai ir darbo geresnio būtų galima pasiieškot...
2010-11-28 07:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-28 08:59
Maža princesė augina avį
Paskaičiau truputį ir po to nebegelėjau nebaigti. Toks paprastas, bet patraukiantis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-28 08:44
pilkė_
tai va kaip čia tie įvykiai klostosi. Skaičiau nuo pradžių ir tikrai patiko. Mums tai jau egzotika... tie pienininkai ir vaistininkai. O mieste gyvenantiems ir tos kaimiškos parduotuvėlės - egzotika. Ech.
Turiu vieną esminę pastabą teksto kūrimui. Sunkiai atsiskleidžia charakterių įvairovė. Veikėjai per mažai skirtingi. Kalba vienodom intonacijom. Juk ir anais laikais taip nebūdavo turbūt - jei viešumoje ta kalba prisilaikant etiketo ir suvienodėdavo, tai šeimoje, dviese, žmonės juk visai kitaip šneka. Balažin, ar aš teisi, bet toks įspūdis susidarė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą