Legenda apie pasaulio sukūrimą

Vienintelis šviesos šaltinis žeminėje buvo atvira ugniavietė patalpos centre. Blausūs liepsnos skleidžiami spinduliai vos siekė pasieniuose sustatytas lentynas, pilnas neaiškių formų ir dydžių daiktų, bei palubėse kabančių ir keistus kvapus skleidžiančių ryšulių. Susirinkusieji nedrįso nei prieiti arčiau, kad galėtų geriau juos apžiūrėti, nei įmesti į žarijas daugiau malkų, kad būtų šviesiau. Ši vieta juos baugino – šiurpiai panaši į raganų trobas, apie kurias vakarais pasakas sekdavo motinos ir senelės. Jie žinojo, kad ir čia atėjo klausytis pasakos. Pasakos suaugusiems, arba, kaip tai vadindavo jų tėvai – legendos. Koks buvo skirtumas, jie dar nežinojo – vaikams klausytis legendų neleidžiama. Tik jei sugebėdavo apsimesti miegančiais ir įtemptai klausyti jie galėdavo nugirsti tėvų pasakojimų nuotrupas.

Bet šiandien apsimetinėti nereikia. Šiandien jie klausys legendos iš pačios Didžiosios Motinos lūpų. Tai kartu džiugino ir neramino – Didžioji Motina jiems buvo labiau dar viena pasakų veikėja, nei realus asmuo. Tad, kai atsivėrė durys ir už nugarų pasigirdo į žemę dunksinti lazda jie sustingo lyg suakmenėję. Pasiramstydama didžiule lazda ji lėtai priėjo prie ugnies, tarsi net nepastebėdama dešimties šalia sėdinčių paauglių, iš kurių kiekvienas atrodė bent perpus didesnis už pačią senolę. Ji dėvėjo paprastą, į maišą panašią berankovę tuniką, su daugybe kišenių, bei siuvinėtu diržu apie juosmenį. Ir, nors lauke buvo gausu sniego, ji buvo basa. Senolės veidas buvo siauras, giliai įkritusiomis akimis, įrėmintomis ypatingai plačiais ir vaiduokliškai baltais sparnų formos raštais – ilgiausių plunksnų galiukai slėpėsi tokiuose pat baltuose plaukuose už smilkinių – nepaprasto ilgaamžiškumo požymis.

Didžioji Motina atsisėdo kitoje ugniavietės pusėje, iš lazdoje įtaisytos ertmės ištraukė ilgą pypkę ir pradėjo ją kimšti kaistai kvepiančiu tabaku, visai nepanašiu į tą kurį rūkydavo kiti suaugusieji – šio kvapas buvo daug stipresnis ir labiau svaiginantis, panašus į kvapą arbatos, kurią kiekvienoje šeimoje virdavo per saulėgrįžas. Kai pypkė buvo paruošta senolė ištiesė ranką ir atsainiu judesiu iš ugnies, kuri regis pamiršo savo pareigą deginti, ištraukė rusenančia žariją kuria ir prisidegė pypkę. Nusviedusi žariją atgal į liepsnas ji godžiai įtraukė dūmų ir po akimirkos iškvėpė juos, tiesiai į priešais susirinkusiųjų veidus. Tada lyg tik dabar juos pastebėjusi, ji nusišypsojo, parodydama savo pageltusius, tačiau vis dar nepriekaištingai sveikus dantis ir tiesiog vilkiškai aštrias iltis.

Motinos lūpos pradėjo judėti, tačiau jaunieji svečiai nesuprato nei žodžių prasmės, nei kur prasidėdavo žodžiai, o kur tik ugnies traškėjimas – jiems apie galvas sukosi svaiginantys dūmai, o ugnis šoko nesiliaujantį šokį ir galėjai prisiekti, jog gali liepsnose matyti renkantis dvasias. Senoji kalbėjo ir nors žodžių jie nesuprato, to visai ir nereikėjo, nes galėjai prisiekti, kad ugnyje jos žodžiai virto kūnu.

_____


Pradžioje buvo trys titanai - Ea, Mū ir Yg. Nuo pat laiko pradžios jie, lyg laivai vandenyne, plaukiojo po begalinę tamsą, tik jiems vieniems žinomais keliais, žaisdami žvaigždėmis lyg vaikai stiklo rutuliukais. Ir ilgus amžius Ea ir Yg mylėjo Mū, kaip seserį. 

Tačiau vieno žaidimo įkarštyje Ea pasimetė tamsybėse, kur nebuvo žvaigždžių, ir ten jį sukaustė didis šaltis, ir jis užmigo sukaustytas ledo. Ilgai nesulaukę Ea grįžtant Mū ir Yg pradėjo jo visur ieškoti ir kad būtų greičiau jie išsiskyrė pirmojoje kryžkelėje. Taip jau nutiko, kad tai Mū galiausiai surado sušalusį Ea ir norėdama jį sušildyti ji prisiglaudė visu kūnu ir pasidalino savo pačios šiluma, ir Ea atgijo ir apkabino Mū norėdamas grąžinti pasiskolintą šilumą. Ir taip apsikabinę, jie staiga pamilo vienas kitą, kaip vyras ir moteris.

Po kurio laiko, jie grįžo pas Yg ir šis didžiai džiaugėsi draugo sugrįžimu ir vėl visi trys jie klajojo pamėgtais takais tarp žvaigždžių. Tačiau laikui bėgant tarp jų pradėjo kilti šešėlis, mat Ea ir Mū vis dažniau laikėsi kartu ir atskirai nuo Yg ir tai šį liūdino ir lėtai, bet neišvengiamai, jo širdyje gimė pavydas.

Kartą keliaudami jie sustojo poilsiui ir Ea su Mū pradėjo drauge ruošti sau patalą. Kai Yg tai pamatė jį užvaldė didžiulis įniršis ir staiga jis išsitraukė liepsnojantį kūjį ir juo užmušė Ea smūgiu į galvą. Tada vėl užsimojo ruošdamasis užmušti ir Mū, bet pyktis ir neapykanta, pajutus kraujo skonį, taip sustiprėjo, kad virto ugnimi ir sudegino titaną iš vidaus, šiam nespėjus jos paliesti.

Taip Mū liko viena tarp savo mirusių brolių.

Gedulas aptemdė jos protą ir, tarsi šmėkla kuri vis kartoja savo paskutinę dieną, ji gryžo kloti patalo ir gulėjo jame su mirusiu Ea. Ir jos įsčiose užsimezgė gyvybė.

Galiausiai, kai titanės protas nusigiedrijo, ji pasiliko sergėti Ea kūno iki gims jų vaikas. Belaukiant jos kūnas nusilpo ir kosmoso šaltį sklaidė tik kankinanti vis dar liepsnojančio Yg liepsna, tad kai titanų palikuonis pagaliau gimė, jis tik akimirką pažvelgė į motinos veidą ir mirė.

Vėl sielvarto užgulta Mū sudegino savo vaiko kūną, o pelenus išbarstė ant jų tėvo, kur šie  susigėrė į jo pūvančią mėsą ir virto sėklomis. Bet žiauri Yg liepsna vis dar svilino Ea ir daugelį sėklų pražudė, tad tik pačios stipriausios ir giliausiai tėvo kūne glūdinčios suvešėjo. Bet net tada, kai nauja karta vis dėl to pradėjo vaikščioti Ea kūnu Mū širdis liko niūri. Dabar kas dieną ji turėjo matyti, kaip jos vaikai Yg šviesos atneštoje tyloje krenta negyvi, vien tam, kad nakčia vėl ir vėl prisikeltų.

Galiausiai Mū nebeištvėrė ir išplėšusi sau iš krutinės širdį ji nukalė dangiškajį skydą, pakabino jį tarp Ea ir Yg ir uždengusi plaukais savo žaizdą mirė.

O žemai ant Ea kūno nušvito nauja šviesa ir diena nebenešė tylios mirties. Ir pašlovinę savo motiną dievai pradėjo naują amžių.

Su neapykanta ir panieka dievai žvelgė į danguje šviečiantį Yg ir pasisotinę savo negimusiais broliais ir seserimis jie paleido gyvybės vandenis ir vėjus. Ir iš jų nukalė ratą, saulei paniekinti, kuris ėdė Yg šviesą ir  kuriame sukosi visa, kas gyva.

Jie pastatė didžiulius miestus ir apgyvendino juose savo pačių palikuonis, bei tuos kurie juos linksmino. Bet šie dievai nebuvo titanai. Pradėti iš tamsiausios sąjungos, užaugę pūvančioje savo tėvo mėsoje, nesuskaičiuojamus amžius žinoję tik mirtį ir tylą. Jų pavidalai – siaubingi, jų protai – nesuvokiami, o žaidimai – keisti ir negailestingi. Ir mirtingieji jiems buvo tik dar vienas žaislas, tik dar viena dalelė jų rate.

Daugybę amžių dievai klajojo laisvi po žemę, tačiau net ir jų valdžiai atėjo galas. Vieną dieną, saulei pasiekus zenitą, pradėjo lyti ugnimi ir dangūs nušvito akinančia šviesa apgaubusia visą žemę.

Ir ugnies paliesti dievai užmigo.

Tuomet vienoje iš ugnies paliktų žaizdų mirtingieji rado dangiškojo skydo šukę ir iš jos sukūrė sau didingą ginklą, mat matydami dievus bejėgius, jie užsigeidė laisvės. Dvylika didžių vadų iškilo jų tarpe ir subūrę sau armijas jie užgulė dievų miestus. Tai buvo trumpas, bet kruvinas karas, kurio metu buvo nugalėti ir išblaškyti visi dar garbinę dievus. Galiausiai iš Yg šviesos ir šimtų milijonų paaukotų sielų jie nuvijo pančius ir  jais surišę palaidojo dievus po žeme ir po jūromis. Ir visi manė, kad atėjo laisvės, bei taikos metas. Bet, žinia, jie klydo.

Ant Ea kūno vėl krito tyla.