Vaiko nuosprendis

Atneš
mėnulis man
pasidabruotoj folijoj
kaip kepsnį
įvyniotą saulę.

Patieks žvaigždes
kaip obuolius pietums.

Įpils į taurę
ežero vandens
ir dings rūke.

Vos trenkus
žaibui pakabins
jis vėrinį
ant jauno
mano kaklo
iš akmenų rausvų.

Papuoš jis
mano rudus
ilgus plaukus
gaiviu oru
ir žemės grumsteliu
vietoj karūnos.

Įteiks į ranką
juodą perlą
ir skris pavėjui.

Tada turėsiu
tapti jo žmona:

Pasirašiau juodu krauju ant pieno lašo,

Dar būdama vaiku
tamsiam pelkyne
žaisdama.