Akmenėliai

Ji buvo nepaprastai miela ir graži mergaitė. Visi ją mylėjo. Toji mergaitė turėjo kažką savo akyse, kas patraukdavo kiekvieną kiemo vaiką, kuris tik ją užkalbindavo. Ji buvo gyva, besišypsanti, tiesiog spinduliavo gyvenimo džiaugsmu.
Labiau už viską mergaitė mėgo gėles. Ji dievino pavasarį, kada viskas aplinkui pražysta ir tampa taip šviesu, spalvota ir kvapnu. Tačiau jokia gėlė netraukė mergaitės labiau už vandens leliją. Nei rožės, nei tulpės, nei narcizai neviliojo jos labiau. Todėl mergaitė niekaip negalėjo atitraukti akių nuo kieme esančio tvenkinio - pačiame jo viduryje baltavo viena gražuolė.
Stipri valia ir įžvalgus protas mergaitei buvo kažkas svetimo, tad vieną dieną ji pasiryžo perbristi tvenkinį ir nusiskinti tą leliją.
Mergaitė brido lėtai, vanduo buvo pakankamai vėsus. Įbridus iki kelių, aplinkui subėgo kiemo vaikai, kurie šaukė:
- Brisk atgal, tvenkinys gilus!
- Nekvailiok, aplinkui ir taip pilna gražių gėlių.
Bet ji nesiklausė. Pasiekus vidurį vandens buvo iki kaklo. Ji ištiesė ranką ir nusilaužė trapų kotą. Laikydama gražiąją gėlę, mergaitė staiga suvokė, jog pasimetė iš seklumos, aplinkui darosi vis giliau. Ji nebegalėjo rasti, kaip parbristo atgal. Mergaitei darėsi baisu.
Kiemo vaikai tuoj pamatė, jog mergaitė pakliuvo į bėdą. Visi pasitarė ir nieko nelaukę išsilakstė ieškoti kuo didesnių akmenų. Tuos akmenėlius vaikai mėtė į tvenkinį ir taip po truputį, po truputį ir atsirado kelias mergaitei išbristi.
Išsivadavusi ji jautėsi nepaprastai dėkinga, dėkojo savo draugams ir spaudė prie krūtinės išsvajotąją gėlę.
Tačiau tokie jau yra vaikai, kad jie neilgai prisimena tai, kas jiems nutinka. Po poros savaičių tvenkinyje vėl pražydo lelija - dar baltesnė, dar stambesniu žiedu.
Ar būtų kas sugebėjęs atkalbėti mergaitę nuo dar vieno žygio į tvenkinio vidurį? Vaikai rinkosi aplinkui ir gūžčiojo pečiais. Mergaitė ėjo tais pačiais akmenėliais, lelija artėjo ir artėjo. Likus vos porai žingsnių iki išsvajotosios gėlės, mergaitė suklupo. Netyčia koja užkliudė kelis akmenis ir kadaise ją išgelbėjusio kelio akmenys išriedėjo į visas puses.
Vanduo sėmė mergaitės veidą. Ji verkė, šaukėsi krante stovinčių vaikų pagalbos. Tačiau jie apsigręžė ir nuėjo kiekvienas savo keliu.

2010. 10. 12.