Apraiška žmoguje

Artėjant Kalėdų metui vis išgirstame sąvoką avinėliai ar (kiti) gyvūnai būtent Kalėdų naktį vieną sykį metuos prašneka žmogaus balsu. Šiaip tai tokia „girdėjimo“ forma gerbiamų psichiatrų laikoma baisios psichinės ligos apraiška žmoguje, kurią reikia būtinai gygyti. Pabandytumėte Jūs gerbiamieji skaitytojai pasakyti bent vienam psichiatrui, kad nors ir per gilią mėnesieną išgirstate kad ir savo nuosavą kiaulę burnojant žmogaus balsu, kad ir vieną žodį, - Dėkui. Turėtumėte labai didelių nemalonumų.
      Aš asmeniškai pažystu vieną vyruką, kuris yra man sakęs esą kalbėjesis ir su gulbėm išskrendančiom, ir su gelbėjamu miško ežiuku, pamenu tasai yr jam sakęs, - tu tikrai dievas. Ir paaiškink tai kad nori žmonėms. Nesuprastų nei vienas. Ir dar vieną dalyką žinau, kad minėtas vyrukas labai keistas elgesiu ir kitkuo atrodo, o jis yra man sakęs, kad visa tai atsitiko per didelę meilę gamtai ir nemeilę žmonėms, kurie jo jokių gebėjimų nepripažindavo. Ir dar labai gerai atsimenu kaip jis yra man aiškinęs, kad visa tai atsitiko ne staiga, o ilgus metus toms dvasioms kaupiantis bei formuojantis viename gyvame kūne, kol susiformavo savotiškas jo avataras, kuris tapo našta tarp netikinčių ir ypač šiuolaikinių deja žmonių, kurių visi gilesni įsitikinimai kaip taisyklė siejasi su pinigų kiekiu, ne su paveldėtu ar įgytu protu, ypač žinant tą stebuklinga receptą, - kaip juo tapt. geriau juo (tuo vadinamuoju dvasiniu laidininku) net nebūt. Tai yra įmanoma, bet žmogui sunkiai pakeliama, o šiais laikais tai tiesiog ne tik nenaudinga, bet ir žalinga asmeniui, kuris su tokiu reiškiniu žmoguje savotiškai padeda atbukusiai visuomenei, įsivaizduojančiai kad neegzistuoja tos sielos, - ne, deja, - egzistuoja, ir jūs neikite kaip sakant kaip norite, neįteiksite, nes labai įpratę teikti ir įteikti ne sielovadinius dalykus žmoguje, o paniką ir nepasitenkinimą taipogi bjaurastį (didelės dalies televizijos žurnalistinių laidų „dėka“), - kad žmogus pajustų bene vienintelį pasitenkinimą, - beveik tik perkant ir perkant visokius materialius dalykėlius, nuo ko klesti didesnė apyvarta nei tikrasis protas žmoguje, kai įsiklausoma ir savęs, ir kitų, ir gabesnių, ir durnesnių.
Visa tai kas apie sielovadą, - labai retai būtent taip kai tam vyriokui tai atsitinka, - kad persikelia jos nerandančios kelio pakilt, - po žmonių mirties į kūną, kuris to vertas. Taip kaip jis man yra minėjęs, - ne visos jos dangun iškeliauja, - kai kurios neranda to kelio vadinamo iki to prado, kuriame buvo.
        O kaip Jūs pasijustumėte, jeigu išgirstumėte iš nuskrendančios gulbėsiš aukšai, - IKI Antanai..: mes grįšim.
      Manau Jūsų gyvenimai labai stipriai pasikeistų, ir tikrai ne į turtėjimo ar kitokio pobūdžio pačio gyvenimo verto gyvenimo tikslo. Todėl ir yra vienas žmogus būtent tam, norit tikėkit, - norit, - ne. Ir tokie reiškiniai yra ne kliedesiai kažkokie, o tikrovė, ir tikrai ne būtent Kalėdų metu. Tiesiog tai yra šio laikmečio stebuklas žmoguje. Anksčiau neteko girdėti tokių asmenų buvus. O jei ir būdavo, atsiminimus apie juos, dabojančius šventą ugnį, - naikindavo bažnyčia visomis įmanomomis priemonėmis, ko pasekoje neliko nė loginio minėto reiškinio žmoguje supratimo. O taai, ką jis man sakęs, - sugebėjo įrodyt tik man, - kitas ar kita pamišėliu laikytų.  Tame ir visa esmė ir esė šio straipsnelio mažo, - stilium galvokit kaip norit, bet ne viskas į pinigus veda..