Mažais tykiais žingsneliais ji ėjo prie manęs. Suprantu, kodėl – prisiminiau save: aš irgi buvau tokia, bijanti ką nors nubaidyti savo kely – reikia atsargiai, atsargiai ir tyliai, bet man niekada nepavykdavo. Jai kitaip – ji moka atsargiai ir tyliai, subtiliai ir pamažėle. O už lango tik kap kap kap, - vėl lietus. Visada mėgau lietų vasarą, bet kokia čia vasara? Čia nebūna anei vasarų anei žiemų, - gyvenam amžinoj pereinamojoj stadijoj. Kartais atrodo, jei kas pasiūlytų mygtuką, kurį paspaudus susprogtų visas pasaulis – aš būtinai jį nuspausčiau. Tik niekaip nesuprantu, ar eičiau iš karto į pragarą, ar visgi gaučiau šansą skaistykloj, kad į rojų durys man uždaros žinojau ir taip. Tai būtų žmogžudystė, savižudybė ir šiaip blogybių blogybė, bet jei akimirka prieš išnykstant mano kūnui, spėčiau pasigailėti ir paprašyti atleidimo, kas tada?
- Mama, - sako man didelės spindinčios akys, o aš tik sugebu pagalvoti, kad nesu Tavo mama, bet koks dabar jau skirtumas?
- Taip, saule, - sakau kaip galėdama švelniau ir nusišypsau. Prisimenu, kad vaikystėje man mažai šypsodavosi suaugę, tad pažadėjau sau, kad savo vaikams aš šypsosiuos, ir koks dabar skirtumas, kad tai visai ne mano vaikas?
- Einam pažaisti, pastatysi man namą, - sako man didelės spindinčios akys ir ašarų gumulas kaupiasi mano – „mamos“ gerklėje.
Atsistoju ir leidžiuosi vedama už rankos į žaidimų kambarį. Statysime namą, kalbėsimės apie svajones ir apie tai, kuo ji nori būti užaugus, aš jai pasakosiu, kad viskas įmanoma, ir kad jeigu labai pasistengsime – pasaulis gali būti gražus, svarbiausia niekada niekada nesustoti, o jei netyčia taip padarei, tai visada gali vėl pradėti žengti.
Taip ir gyvename begalę laiko – aš jai pasakoju, o mažos mergaitės didelės akys tiki mano pasakojimais ir aš praktiškai jaučiu viską, ką jaučia ji, nes puikiai prisimenu tai, kokia kadaise buvau aš. Net keista, kai pagalvoji, kokia esu dabar. Net nežinau, iš kur aš atsiradau, bet žinau kada. Tačiau daugiau taip nenutiks – ši mergaitė užaugs laiminga ir besišypsanti, nes aš jai šypsausi ir pasakoju apie tai, kad pasaulis gali būti gražus (nors iš tikrųjų žinau, kad ta mergaitė niekada neužaugs, o visa tai – spektaklis man pačiai, bet kodėl gi ir ne?). O ji manim tiki, ir aš praktiškai jaučiu jos skleidžiamą viltį. Galiausiai mažos mergaitės didelės akys pavargsta ir užsimerkia, o ji mažais tykiais žingsneliais eina į sapną – gražų sapną su gėlėm ir ežerais. Jos sapnai visada gražūs – aš tuo pasirūpinau, neleidau blogiems sapnams ateiti iki jos. Man teko daug dirbti, kad ši maža mergaitė būtų laiminga, ir visai nesvarbu, kad ji ne mano maža mergaitė, ir visai nesvarbu, kad pasaulis pilkas, kad nebėra nei pienių nei narcizų, nei ežerų, nei sniego. Jos sapnuose kitaip – aš pasirūpinau, kad ji matytų tai, kas buvo gražu mano gyvenime. Baigusi šnabždėti užkeikimus, uždarau duris ir išeinu į lauką.
Prisimenu, kokie birželiai būdavo kadaise, kokius saulėlydžius jie turėdavo ir kokios spalvos dangus būdavo. Dabar viskas pilka, tiek pilka, kad rodos ta pilkuma skrodžia tave kiaurai ir realybės nebelieka. Dievaži, jei ne ta maža mergaitė didelėm akim, manęs šioje realybėje tikrai jau nebebūtų. Tačiau dabar statau namus iš kaladėlių ir pasakoju, kad pasaulis gali būti gražus, užkalbu sapnus, o po to, atsisėdusi ant plikos žemės, svajoju apie viskį ir prisimenu, koks pasaulis buvo kadaise, kaip viskas prasidėjo, ir pirmąjį savo gimimą – kai viskas nauja, kai viskas įdomu ir žavinga, galva ir širdis – pilnos laimės, vilties ir siekių. Gražu gi buvo! Labai norėčiau viską pradėti iš pradžių, bet kitaip – nenoriu nieko prisiminti, nenoriu kartoti tų pačių klaidų, noriu naujo pasaulio ir baltos drobės. Bet žinau, kad baltos drobės negausiu net ir naujame pasaulyje, - būtent dėl to nusprendžiau taip praleisti paskutines dienas. Taip ir užsnūstu, atsirėmusi į namo sieną.
- Tau liko nedaug laiko.
Atsimerkiu ir matau priešais save pilką siluetą.
- Eik velniop, - iškošiu ir atsistoju.
- Brangenybe tu mano, baik žaisti savo kvailus proto žaidimus ir daryk tai, kas dera, - jo balse girdžiu susierzinimą ir tai man patinka – emocijos, kurių šiais laikais taip maža.
- Aš nežaidžiu jokių žaidimų, kažkas jau prisižaidė, pastebėjai? Pasaulio nebeliko.
- Bet juk viskas gali pasikeisti ir tu žinai, kad be tavęs aš to nepadarysiu. Tu esi kertinis elementas ir jeigu nepadėsi – viskas žlugs. O tau išties liko nedaug laiko. Apsispręsk galų gale.
- Aš jau apsisprendžiau. Matei, turiu namą, turiu mažą mergaitę ir turiu svajonę paspausti mygtuką.
- Ah taip, vaidini mamą savo pačios paskutinio gyvenimo vaikystės projekcijai? Bravo, brangenybe, o žinai, kiek tikrų mažų mergaičių per tave pražūs?
- Tiesą sakant, niekaip nesuprantu, kas yra blogiau – išgelbėti pasaulį, ar jo negelbėti. Matai, kas bus, kai atversim šaltinį? Vėl viskas prasidės iš naujo: žmonija iš pradžių gyvens gražiai, po to prasidės karai, po to susitaikymai, vėl karai, atradimai, karai dėl atradimų, susitaikymai dėl atradimų, nauji atradimai, ligos, naikinimas ir taip iki pabaigos, o tada vėl viską reikės pradėti nuo pradžių... kelintas tai kartas, a? Aš jau pasimečiau. Ir, beje, ne man liko nedaug laiko – mūsų visų laikas suskaičiuotas: tik tak, tik tak, girdi? Galgi šįkart sužinosime, kas yra pabaiga.
- Tu išprotėjai!
- O aš manyčiau, viskas kaip tik atvirkščiai – aš galiausia praregėjau, - nusišypsau.
- Tai tavo galutinis žodis?
- O taip, tai mano galutinis žo...
Ir tada pasaulis pasibaigė. Tiksliau pasibaigė mano jo regėjimas.
Atsibudau pienių lauke nuoga. Atsisėdau ir pamačiau priešais save obelį ir ant jos saulėje besisūpuojantį žalią žaltį.
- Adomai – tu niekšas.
- Žinau, brangenybe, kad tu pavargai, bet aš tiesiog negalėjau leisti pasauliui pražūti. Na, pabandom dar kartelį, Ieva?
Žiūrėjau į jo besišypsantį kvailą veidą – iš KUR TIEK optimizmo to vyriškio galvoj? Bet dabar jau nebeturėjau kito pasirinkimo: aš sušlamšiu obuolį, duosiu kąsnį Adomui, mes išeisim ir vėl iš naujo kursim pasaulį. Tada numirsim, atgimsim, numirsim, atgimsim ir nugyvensim po tūkstantį skirtingų gyvenimų skirtingais amžiais ir skirtinguose pasaulio kampuose ir taip iki pat pasaulio pabaigos – jeigu pasiseks, o jeigu ne – iki kito jo atgimimo...