.Žiedlapiai Vėjuje.

~Sudžiuvę raudonos rožės žiedlapiai skriejo pažiemėjusiu dangumi.
Vienas žiedlapis, viena svajonė.
Vienas žingsnis į priekį du atgal ir taip visuomet. Visada.
Keistas virpesys širdyje, galbūt traukinys atvažiuos iš nugaros ir aš neišgirsiu?
Nespėsiu pabėgti apimta šoko.
Galbūt.
Šalti geležinkelio bėgiai kvietė prigulti šalia.
Aš beveik nesipriešindama jiems paklusau.
Jau dabar visvien.
Tas svajų vandenynas viršuje šypsojosi man.
Galiu prisiekti,jis šypsojosi.
Tik man. MAN.
Tas sudužusių svajonių tiltas stovėjo savo vietoje ir norėjo, kad juo grožėčiausi.
Taip ir dariau.
Tyliai...Tyliai.~

~Žaidimas tarp gyvenimo ir mirties.
Žinojimas, kad kažkur kažkas yra.
Šviesos ieškojimas tamsoje.
Tamsos ieškojimas šviesoje,
Man taip prailgsta.
Gilios, nedidelės akys persekiojo mane iš tamsos.
Už savo nugaros girdėjau garsėjantį šnabždesį.
Juodi žiedlapiai blaškėsi vėjuje.
Aš skubėjau ėmiau vis greičiau bėgti.
Dar giliau į tamsą.~

~Gilus svajonių vandenynas
Nušviestas gelsvos verkiančios saulės spalvos.
Kas vakarą aš jame skandinu mėlynas tavo akis.
Tokias nenusakomas ir neaprėpiamas kaip dangus.
Tokias banalias akis. Kaip ir tu pats.
Tos žvaigždės tamsoje, tyliai šnabžda naktyje.
Mėnulis iš lėto nurenginėja mane,
Sustingusiame lange.
Užmerk akis ir miegok..
Tik nieko nieko nesapnuok...~