Draugystė

Vieno namo aštunto aukšto balkone gyveno didelė kregždžių šeimyna. Tėtis Kregždžius, mama Kregždienė ir trys jų vaikiukai - Kregždytis, Kregždutis ir Kregždukas. Jie turėjo savo lizdą – šiltą, jaukų, su angele, pro kurią rytais į vidų lįsdavo saulės spinduliukai ir žadindavo visus skristi į lauką. Smagiai jie gyveno savo gūžtelėje kol vaikučiai buvo dar mažučiai. Bet kregždžiukai greitai augo ir vietos darėsi vis mažiau. Sulįsdavo visi pro mažą angelę į namus ir jautė, kad ankšta - trindavosi sparneliais – nei patogu, nei smagu. Tėtis Kregždžius nutarė, kad reikia praplatinti lizdą ir vieną rytą tarė:
- Šeimyna, mums čia pasidarė maža vietos gyventi. Jūs, vaikučiai, gerokai paūgėjote,  todėl imsimės nuo šiandien visi statybų.
Kregždytis ir Kregždutis linksmi suklegėjo – norėjo padėti tėčiui ir mamai platinti lizdelį. Džiaugėsi, kad išmoks statyti, nes ir patiems, žinojo, greitai reikės savo pačių namelių. Tik Kregždukas nepatenkintas sumurmėjo:
- Tiiingiu... Man gerai ir taip.
- Kregžduk, kodėl tau ir taip gerai?
- Kai mažas lizdelis, arčiau išėjimas ir kirminiukai arti kamputy sudėti.
- Bet jei nestatysim didesnio lizdelio, kirminiukams laikyti vietos neliks nė kamputy, - sakė mama.
- O tau pačiam jau 10 dienų, dar 14 ir tapsi stiprus jaunas Kregždukas. Pamatysi, kaip norėsi savo lizdelio, o statyti nemokėsi.
Kregždukas nepatenkintas patempė snapiuką.
- Nieko aš nenorėsiu ir nieko man nereikės. Man ir taip gerai, - užsispyrė jis.
- Jei su mumis nestatysi lizdelio, tada skrisk paieškok visiems kirmėlyčių, nes kiek belikę, visiems neužteks. 
Kregždukui pilvelis urgztelėjo. Valgyti jau norėjosi... Ir staiga šovė mintis – visi išskris, o jis likęs vienas sules kirmėlytes, kur sudėtos kamputy. O kai visi grįš, sakys, kad naujų kirmėlyčių nerado, o kurios buvo  - pavogė nepažįstama kregždė, kurią jis pastebėjo besisukančią aplink jų tuščią gūžtą. Tuomet visi galvos, kad šiuo saulėtu metu, kai kregždės mėgsta aukštai skraidyti, pavojinga palikti lizdelį be priežiūros. Ir leis Kregždukui visada likti namie ir nieko neveikti.
- Sutarta, - pasakė patenkintas Kregždukas.
Kai visi išskrido ieškoti statyboms purvo ir šapelių, Kregždukas nieko nelaukęs ėmė godžiai kramtyti kampe suguldytas kirmėlytes.
-Niam niam, - glostė jis sau pilvuką ir vieną po kitos lesė sultingas kirmėles. Kai liko vos viena, stipriai apsunkęs ir prisivalgęs Kregždukas lėtai nukiūtino prie angos pasigrožėti horizontais ir ramiai pavirškinti. Atsitūpęs ant lizdo krašto, prisimerkęs mėgavosi ramybe. Bet staiga išgirdo tai, ko visai nesitikėjo – pažįstamą sparnų plazdėjimą! Išsigandęs, kad taip anksti grįžta šeima, Kregždukas kruptelėjo, į akis plykstelėjo saulė ir paukštelis paslydo! O buvo tiek prisivalgęs, kad nesuspėjo laiku suplasnoti! Kregždukas iškrito iš lizdo ir nei mama, nei tėtis, nei Kregžduko broliai šito nepamatė. Niekas nežinojo, kad Kregžduką ištiko nelaimė.

Nors Kregždukas net tris aukštus krito žemyn, iš išgąsčio niekaip tinkamai neišskleisdamas sparnelių, vis dėlto, nukritęs iki ketvirto, jau pagavo oro srovę ir žaibiškai liuoktelėjo į šoną. Tik jam vėl nepavyko  - pataikė tiesiai į kažkieno balkoną. Kairiu sparneliu kliudė skalbinių segtukus, išsinarino petį ir žlegtelėjo ant grindų. Sunkiai alsuodmas ir baisiai išsigandęs, Kregždukas bejėgiškai gulėjo prikimštu pilvuku į viršų. Mažylis gailiai pravirko – skaudėjo sparnelį, bijojo, kad negalės paskristi, ir tikrai žinojo, kad dar ilgai jo niekas neieškos. Juk visi galvoja, kad jis renka kirminėlius. O čia, kažkokiam baisiam svetimam balkone ant grindų tikrai nejauku – greitai ir vakaras ateis... Bus šalta, tamsu ir baisu! Ašarėlės Kregždukui ritosi ir ritosi – nieko mažylis net nebematė.
Jei ir nematė, tai tikrai kai ką greitai išgirdo. Kažkas šalimais garsiai krebžtelėjo.
- Miau! Miau! – pasigirdo ir siaubingas plėšrūniškas garsas.
- Kas čia? – persigandęs cyptelėjo paukštelis. Sveiku sparneliu nusišluostęs ašarėles jis pažvelgė į tą pusę, iš kur sklido grėsmingi garsai.
Per visas 10 savo išsiritimo dienų, Kregždukas dar nieko baisesnio nebuvo matęs. Už stiklinių durų spoksojo šešis kartus už jį didesnis baltas pūkuotas padaras. Jis spitrijo didelėmis akimis, vietoj sparnų turėjo dvi papildomas kojas, už nugaros mataravo nenormalaus ilgio uodega. Lyg to dar būtų maža, kai tas padaras dar kartą šiurpiai sužviegė „Miau“, Kregždukas pamatė, kokios aštrios ir didelės jo iltys. Vėl krepštelėdamas durų stiklą, gyvis parodė dar ir savo nagus, kurie Kregžduką jau visai mirtinai įbaugino.

Štai Kregždukas ir pasigailėjo, kam neskrido kartu su mama, tėte ir broliais. Būtų dabar visi smagiai lipdę lizduką. Negulėtų jis čia vienui vienas skaudančiu sparneliu ir nebijotų jokios pabaisos, kuri šiepia savo iltis, gąsdina, leisdama keistus garsus ir rodydama nagus, aštrius kaip kregždės – karatistės snapas... Tokia baimė suėmė mažylį, kad ėmė tirtėti kaip voratinklis vėjyje.

Baltasis gauruotasis grobuonis nuo stiklo nesitraukė. Rodėsi, kad jam gyvenime daugiau niekas nerūpi, kaip tik kuo greičiau patekti į balkoną ir perkąsti mažajam Kregždukui gerklę.

Nežinia, kiek praėjo laiko, kol grobuonis pasitraukė nuo stiklinių durų. Likęs niekeno nestebimas, Kregždukas šiaip ne taip atsistojo ant kojyčių ir, tempdamas paskui save sparnelį, nutipeno į balkono kamputį, kuo toliau nuo stiklinių durų. Atsiminė, kaip mama sakė, kad po 14 dienų jis taps tokia stipria kregždute, kad net pats galėtų nusilipdyti sau namelį. Kaip jis norėjo jau dabar būti tokia kregžde! Nieko nelaukdamas išskristų iš šito baisaus balkono ir tikrai, tikrai padėtų tėveliams ir broliams platinti lizdelį... Būtų toks laimingas – susiglaustų su visa šeimyna jų šiltoje gūžtelėje – nebūtų baisūs jokie padarai... O dabar jautėsi tikras nemokša, silpnuolis ir bailiukas, kuriam beliko tik laukti, kada pakliūs už sienos gyvenančiam grobuoniui į nasrus.

Saulutė taip ryškiai nebešvietė. Atėjo vakaras, balkoną aptemdė šešėliai. Kregždukas užmigo neramiu miegu. Visai sutemo. Staiga, o siaube – tylą vėl perskrodė pasiutėliškas miauksėjimas! Tai buvo jis – baltasis gaurius už stiklinių durų. Tik šį kartą jo siluetą apšvietė ryški iš vidaus sklindanti šviesa. Kregždukui širdelė krūtinėje dunksėjo kaip niekad. Jis stipriai susigūžė ir dar labiau įsispraudė į kamputį. Vienintelė Kregžduko viltis buvo ta, kad siaubūnas ir vėl nepateks į balkoną. Bet kažkas dar didesnis ir baisesnis už tą gaurių su nenusakoma jėga truktelėjo stiklo duris. Jos prasivėrė, palikdamos tarpą įsliūkinti plyšaujančiam baltapūkiui gyviui ir... Kregždukas užsimerkė, laukdamas galo. Girdėjo artinantis keturkojį. Jautė, kaip nuo jo sklinda šiluma ir keista vibracija...

-Mrrrrrr, - tarė gauruotasis, priėjęs prie Kregžduko.
Paukštelis kiek atsitiesė ir atsimerkė. Siaubūnas buvo visai arti prikišęs nosį, buvo atsitūpęs – nesimatė nei baisių nagų, nei mirtinų ilčių. Rodos, jį apuostinėjo ir skleidė keistą garsą, panašų į pilvo gurgimą.
„O paukštybių paukšti, jis tikrai alkanas... “ – sau pagalvojo Kregždukas ir vėl pasislėpė po sveikuoju sparneliu, gailiai cypsėdamas.
- Ką sakai? – sukluso padaras, įdėmiai stebintis Kregžduką.
Tai bent! Jis klaba? Kregždukas pasimuistė, kyštelėjo snapiuką ir nedrąsiai paklausė:
- Kas tu toks?...
- Ar aš? O, aš mrrrrMicė - šių namų ir šio balkono šeimininkė, žinai, pamačiau tave ir niekaip nesuprantu, ar tu labai mrrrrmaža varna, ar peraugusi mrrrrmusė.
- Aš ne musė ir ne varna, aš paukštis, - pasakė kiek įsižeidęs Kregždukas.
- Na, mrrrmatosi, kad tu kvailukas kaip reta – juk varna ir yra paukštis.
- Ne kvailukas, o dar tik 10 dienų išsiritęs...
- Ach! – susirūpino Micė, - tai tu – varnos jauniklis! – ir ėmė prausti Kregžduko galvytę dygiu liežuvėliu. Paukštelis labai išsigando, kai Micė ėmė jį laižyti:
- Neragauk manęs, nesuvalgyk – sukukčiojo Kregždukas.
- Katinai mėgsta praustis ir prausti kitus, - paaiškino jam Micė, bet paukštelis nieko nesuprato. Jis apgailestavo, kam nepaklausė mamos ir tėčio ir dabar pražus. Bet Micė, švelniai laižydama šiurkščiu liežuvėliu jam galvelę visai nebeatrodė grėsminga. Kregždukas nusprendė imti ir paklausti:
- Ar miciai nevalgo kregždžių?
Micė nustebo:
- Kokie mrrmiciai, kokie mrrmiciai. Aš esu katinas, mrrmano vardas mrrMicė, na tu tikrai kvailukas. Kiti katinai, mrrmatau kartais per langą, gaudo ir valgo mrrmažus gyvūnėlius, tokius kaip tu, dėl kregždžių nežinau, nesu niekada mrrmačiusi. Bet aš esu mrrMicė, šių namų ir šio balkono šeimininkė ir mrrman nieko nėra skaniau, kaip mrrmaistas iš šaldytuvo. O tu, mrrmažasis varnos jaunikli, būsi ne mrrmano mrrmaistas, o mrrmano draugas, nes šiuose namuose gyvenu jau labai seniai ir niekas neišleidžia mrrmanęs į lauką, kur galėčiau susirasti draugų. Aš taip džiaugiuosi, kad tu nusprendei užskristi į mrrmano balkoną!
- Mice, aš ne varnos jauniklis, mano mamytė – kregždė ir aš iškritau iš mūsų lizdelio, ir buvau toks privalgęs, net nepaskridau ir netyčia čia pataikiau, ir susimušiau sparniuką, ir niekada nebegalėsiu grįžti pas mamą... – užsiverkė Kregždukas, vėl srūdamas ašarėlėmis.
Micei pagailo mažojo draugo.
- Žinai, kregždždžiuk, tu neverk. Pabūsi čia, kol sustiprėsi, ir tikrai greitai galėsi išskristi.
Kregždukas nurimo ir su didele viltim pažvelgė į Micę.
- Tikrai?... – nedrąsiai paklausė.
- Garantuotai, - tarė murkdama Micė.
Tada Micę pašaukė namo.
- O, gal vėl duos ko nors skanaus, - laiminga kniauktelėjo katė ir nukiūtino, palikdama Kregžduką vieną.

Naktis buvo vėjuota ir lietinga. Kregždukas vienui vienas tirtėjo kamputy, įkišęs snapelį į plunksnas. Kairį sparną vis dar labai skaudėjo. Balkone nebuvo jokio urvelio, kur būtų galima įlįsti pasislėpti nuo vėjo ir šalčio, kur būtų šilta ir jauku, kur kampe būtų kirmėlyčių ir meiliai prie savęs glaustų mamytė... Tik dėl vieno Kregždukas buvo tikras – Micė jo nenori valgyti. Bet ką galvoja jo nesulaukusi šeima, kada ir ar iš vis sugis jo sparnelis, ar kada nors jis taps stipria kregžde?... Šito jis nežinojo.

Ryte Kregžduką pažadino prie balkono durų kniaukianti Micė. Šį kartą duris kažkas jai pravėrė iš karto ir, kad ir kaip būtų baisu, Micė įėjo ne viena – o su tuo, su ŽMOGUM, apie kurį, vos jam ir broliams išsiritus, pasakojo tėtis. Tai baisus dvirankis gyvulys, ardantis kregždžių lizdus. Micė iš karto stryktelėjo prie Kregžduko, letenėle tapštelėjusi jam per nugarą pasisveikindama. Žmogus nuginė ją šalin ir iš didžiausių aukštybių prie paukštelio pasilenkė pats. Kregždukas susigūžė, užsimerkė. Žmogus jo nelietė, bet greitai išėjo ir grįžo su pilna sauja... trupiniukų! Na, tai ne kirmėlytės, bet vis tiek – oho! Kregždukui, taip mėgusiam daug valgyti – tai tikra puota! Tik suskaudo širdį – o ką valgo jo šeima?
Žmogus išėjo, jie liko dviese su Mice.
- Ko gi nevalgai? – paklausė katė.
Kregždukas nusiminė:
- Labiausiai norėčiau visus šiuos trupinėlius parnešti mamai, tėtei ir broliukams.
- Jei ko nors labai nori, tai būtinai nutiks, - pasakė Micė. – Aš labai norėjau turėti draugą – štai tu ir atsiradai! Tu labai norėk, ir vėl galėsi skraidyti.
Kregždukas tikrai patikėjo Micės žodžiais. Jis viltingai pajudino kairįjį sparnelį – bet taip suskaudo, kad apie skraidymą negalėjo būti jokios kalbos.
- Bet aš negaliu skristi…
- Žinoma, negali – juk reikia sparneliui sugyti. Taigi, tu palengva mrrmankštinkis – ir pamatysi, kad gali.
Kregždukas atsiduso – ilgai reikės gyti ir mankštintis, kol vėl galės skraidyti. Bet vos pagalvojęs apie tai, kaip džiaugsis jo šeima, sulaukusi jo, pražuvėlio ir dar su tokiomis lauktuvėmis, pasiryžo rimtam darbui! Ir laimingas mąstydamas apie tai, kaip jie visi susiglaus ir kaip visiems bus gera vėl būti kartu, Kregždukas iš karto ėmė mankštintis.
Katei Micei jo mankšta atrodė labai juokingai. Ji patenkinta kaitinosi saulėje, žiūrėdama į klibikščiuojantį Kregžduką. Paukštelis kartais sulesdavo vieną kitą trupinėlį, kurie dėl nuovargio atrodė daug skanesni už sultingas kirmėlytės tada, kai jas valgai nieko nedirbdamas. Šitaip praėjo antroji Kregžduko diena balkone.

Trečią dieną, matyt, iš paukštelio akių supratęs, kokios baisios ir šaltos čia būna jo naktys, žmogus atnešė ne tik trupinių, bet dar ir dėželę, kur įlindusio paukštelio neužpūtė jokie vėjai! Tai buvo didelis džiaugsmas Kregždukui, be to – ten galėjo saugiai kaupti trupinėlius, nes pabertus ant grindų juos dažnai išpustydavo vėjas. O ir Micė Kregždukui atrodė tikras išsigelbėjimas. Jam mankštinantis Micė pasakodavo visokiausių įdomybių, mat ji per langus ir per balkoną buvo jau labai daug mačiusi. Kur ten Kregžduko žinios, kai jis vos prieš kelias savaites išsirito iš kiaušinio, o kur Micės išmintis, kai ji jau vyresnė kaip 50 savaičių!  Micė jam pasakojo apie siaubūnus šunis – štai, pasirodo, kas tikrieji siaubūnai. Pasakojo, apie kažkokią žiemą, Kregždukas, tiesą sakant, manė, kad Micė ją draugiškai išsigalvojo. Pasakojo apie nagų galandymą ir apie prausimosi naudą. Taip pat pasakojo apie varnas, kurios suka lizdus medžiuose – Kregždukas negalėjo patikėti, kad jų pažinties pradžioje ji galėjo pamanyti jį esant varnos jauniklį – tokį keistą medžių gyvūną? Kalbėjo apie spintą, kurioje, sakė, net Kregždukui patiktų gyventi. Ko tik Micė jam nepasakojo!

Šitaip praėjo visa savaitė.

Kregždukas pagaliau pasijuto pakankamai stiprus, kad galėtų skristi. Pabandė vieną, antrą kartą – nepavyko. Bet trečią kartą Kregždukas pajuto, kaip atsiplešia nuo žemės ir pakilo iki pat balkono lubų! Micė, kuri kaip visada tupėjo saulutėje ir pasakojo Kregždukui įvairias istorijas, labai apsidžiaugė, kad Kregždukas pagaliau ir vėl gali paskristi!
- O dabar, - tarė Micė, - susirink visus trupinukus į skepetaitę ir skrisk namo į aštuntą aukštą! Ach, kaip gražiai tu moki skraidyti!
Kregždukas laimingas nutūpė šalia Micės.
-Ačiū tau, Mice, už viską – kad manęs nesuėdei, kad mane guodei, kad tiek daug visko išmokei.
-Ką tu... – murktelėjo katė, - mrrman juk taip gera turėti draugą!... – ir liūdnai nutilo. – Bet dabar jau tu išskrisi...
Micė nuliūdo. Ji suprato, kad ir vėl neturės su kuo pasikalbėti. Kregždukas išgirdo Micės atodūsį. Nors jautėsi toks laimingas, kad tuoj tuoj galės skristi namo ir dar su lauktuvėmis, bet palikti vieną liūdinčią Micę skaudėjo širdelę. Jis liūdnai tarė:
- Metas atsisveikinti...
Micė atsitūpė arčiau Kregžduko, lyžtelėjo jam galvytę, letenėle iškrapštė skepetaitę su trupinėliais. Kregždukas cyptelėjo, girebė nagiukais lauknešėlį ir kaip vėjas šovė aukštyn pro balkono turėklus. Stipriai gniauždamas maišiuką trupinių, kad nepamestų, žaibiškai skriejo – į vieną šoną, į kitą – skersai ir išilgai raižė gaivų orą – erdves, kurių buvo taip pasiilgęs per visą laiką, kol skaudėjo sparnelį... Paskutinį kartą atsisuko į balkoną, kuriame jam įkandin žvelgė baltapūkė Micė.
- Lik sveika! – cyptelėjo paukštukas ir plieskėsi aukštyn – namo.

Namus Kregždukas rado erdvesnius, nei buvo palikęs – šeima gerai padirbėjo. Tik gūžtelėje nieko nebuvo. Kregždukas subėrė visą krūvą skaniausių trupinukų į lizduko kampą ir ėmė nekantriai laukti sugrįžtančių.
Ilgai laukti nereikėjo – pasigirdo pažįstamas sparnų plazdėjimas – štai ir jie! Visi keturi! O kokie pasikeitę broliai! Beveik tokie pat dideli, kaip mamytė su tėveliu.
Šeima negalėjo patikėti, kad Kregždukas grįžo. Jie labai džiaugėsi, kad jam viskas, gerai, o Kregžduko laimės apsakyti nė negalėtum!
- Manėm, kad tave sudraskė kiemo katinai.... – pasakė mama.
- Katinai? Oj, ne, mama, kaip tik  - tai  vienas katinas mane išgelbėjo...
Ir Kregždukas papasakojo, kaip gėdingai prisišlamštė, kaip iškrito iš lizduko, kaip susipažino su Mice ir kaip jie susidraugavo...

Nedaug praėjo dienų nuo to laiko, kai Kregždukas grįžo namo. Jie visi dar labiau išpuošė gūžtelę, visi bendromis jėgomis kiekvieną vakarą prisirinkdavo skaniausių kirmėlyčių. Kregždukas kas kartą, skrisdamas pro ketvirto aukšto balkoną, akimis ieškodavo Micės. Bet jos niekad nebūdavo. Iš štai atėjo laikas - kregždžiukai užaugo stipriomis jaunomis kregždėmis. Išmokę, kaip iš purvo, žolelių ir žemių gumulėlių lipdytis lizdukus, broliai nutarė, kad laikas jiems lipdytis savo lizdus. Kad ir mažesnius, kad ir kuklesnius, bet savo. Kregždytis jau buvo nusižiūrėjęs gražią pastogę viename netoliese esančiame bokšte. Kregždutis nutarė įsikurti tarp kito namo kolonų skliautų.
- Kregžduk, o kur tu suksi lzdelį? – paklausė mama.
Kregždukas šypsodamasis tarė:
- Pas Micę! Įsikursiu pas Micę! Turiu grįžti pas savo mieląją draugę.
Kaip paukšteliai tarė, taip ir padarė.
Kregždukas ėmė lipdytis lizdelį ketvirto aukšo balkono lubų kamputyje. Jam besiplūkiant, vieną dieną kaip ir anąsyk, prasivėrė stiklinės durys. Į balkoną įėjo žmogus. Iš pradžių Kregžduko nepastebėjo. Kregždukas tyliai įlindo į savo mažąjį lizdelį ir tik iškišęs snapuką žiūrėjo, o gal pasirodys ir Micė.
Žmogus jį pamatė. Nusišypsojo, palingavo galva ir šūktelėjo:
- Mice, Mice, kac kac kac, žiūrėk, kas pas mus sugrįžo! Atrodo – ilgam!
Micė nedelsdama atliuoksėjo į balkoną. Iš pradžių manė, kad žmogus jai duos kokį gardų kąsnelį, bet ne – jis ją paėmė ant rankų ir atsuko į Kregžduko lizdelio pusę.
- Miau mrrrmiau! -  pasakė Micė.
Gyvūnų kalba tai reiškė „ Labas, aš taip tavęs ilgėjausi! ”
Žmogus padėjo Micę ant žemės ir išėjo.
- Ir aš tavęs ilgėjaus, Mice, - pasakė Kregždukas ir laimingas nusileido ant žemės, pasisveikinti ir pasipasakoti.
- Žinai, dabar mrrmes abu šio balkono šeimininkai, - nusijuokė Micė ir murktelėjo.

Taip jie ir gyveno. Kregždukas vakarais matydavosi su šeima ant elektros laidų stulpų, o Micė balkone turėjo sau puikų draugą, kuris, kas dieną vis daugiau ir pats jai galėdavo papasakoti.