Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Viskas prasidėjo nuo mano persikraustymo tėvams išsiskyrus. Tai įvyko kai man buvo septyneri, dabar man jau penkiolika. Mano tėtis liko Niujorke, mieste, kuriame praleidau nuostabius septynis metus, o mes su mama išvažiavome į mažą Amerikos miestelį. Išvažiavau su mama ne todėl, kad nenorėjau likti Niujorke, o todėl, kad negalėjau jos palikti. Aš žinojau, kad be manęs jai būtų buvę per sunku. Taigi štai, jau aštuoneri metai, kaip gyvenu su mama, jos draugu Tomu, kurį ji susirado praėjus vos trims mėnesiams nuo skyrybų su tėčiu ir jo dukra Emile, kuriai kaip ir man penkiolika. Tėčio nemačiau jau dvejus metus. Nežinau nei kur jis, nei kaip gyvena, nei ar iš vis yra gyvas. Jis nerašo man, o mano principai neleidžia parašyti jam. Jis neskambina man, o man ranka nekyla surinkt jo telefono numerio, nors pripažinsiu, labai jo pasiilgau. Jis buvo tas žmogus, kuris kėlė šypsena mano veide, kuris visą laiką buvo šalia, o dabar jaučiuosi pamiršta, jaučiuosi jam nereikalinga. Mano patėvis Tomas, nors ir neblogas žmogus, bet per aštuonis metus taip niekada ir nepavadinau jo tėčiu, turbūt ir nepavadinsiu. Ir toliau galbūt galvočiau, kad esu nereikalinga savo tėčiui, jei nebūčiau išgirdusi mamos pokalbio su juo:
- Klausyk, Džoni, tu nereikalingas Džesikai. Tu jau du metus neduodi mums ramybės. Suprask, Džesika nenori tavęs matyti. Tu jai ne tėvas. Ir nebeskambink daugiau!
- Mama, ką tu darai? Kodėl meluoji tėčiui? - su ašaromis veide kreipiausi į ją. - Tu juk žinai, kaip aš jo pasiilgau, kodėl tu taip elgiesi? Kodėl tu už mane sprendi ko man reikia? Džonas mano tėvas ir tu neturi teisės drausti man su juo bendrauti.
Priėjau prie mamos ir pagriebiau iš jos telefoną: - Tėti, tu dar čia?
- Taip, mieloji. Kaip  gera pagaliau išgirsti tavo balsą.
- Tėti, aš taip tavęs pasiilgau!
- Ir aš tavęs. Labai. Per tuos du metus vos neišėjau iš proto. Skambinau tau kiekvieną dieną, o tavo mama vis sakydavo, kad tau manęs nebereikia. Aš netikėjau, todėl skambinau vėl ir vėl, tam, kad galėčiau išgirsti tave, tam, kad tu pasakytum ar mamos žodžiai yra tiesa. Ir žinai, dabar, kai žinau, kad ne, man daug lengviau.
- Tėti, atleisk man, kad pati tau nepaskambinau. Tu juk žinai, kokia aš principinga.
- Žinau, brangioji, - nusijuokė tėtis. - Atvažiuok į Niujorką manęs aplankyti. Juk du metus nemačiau savo mergaitės.
- Gerai. Per Kalėdų atostogas atvažiuosiu pas tave.
- Gerai, brangioji. Turiu tęsti darbą kontoroje, bet būtinai tau paskambinsiu artimiausiu metu. Myliu tave.
- Aš žinau, kad tu mane myli, - pasakiau.
Tėtis nusijuokė.
- Ir aš tave, - pridūriau po sekundės.
Padėjau ragelį, ir neklausydama mamos paaiškinimų nuėjau į savo kambarį. Ji turbūt puse valandos beldėsi į mano kamabario duris, kol aš atidariau.
- Džesika, suprask ir mane, - pasakė įėjusi.
- Negaliu. Tavo poelgis tiesiog neatleidžiamas. Kodėl tu taip pasielgei?
- Aš tiesiog bijojau, kad gali mane palikti, kad užsinorėsi gyventi su Džonu. Elgiausi taip, nes norėjau, kad liktum su manimi.
- Kaip manai kodėl aš per tuos šešis metus po skyrybų nors ir bendravau su tėčiu, tavęs nepalikau? Nes myliu tave, nes esu tavo dukra, ir todėl, jog žinau, kad tau manęs reikia. Nebūčiau palikusi tavęs ir vėliau.
- Atleisk man, - nesugalvojusi ką pasakyti, atsakė mama.
- Negaliu. Būk gera, palik mane vieną, man reikia viską apgalvoti.
- Tik nepalik manęs, - prieš išeidama iš kambario pasakė mama.
- Išeik, - piktai išrėžiau.
Kelias valandas neišlindau iš savo kambario, kol galiausiai pyktis nuslūgo ir galėjau kalbėtis su mama. Nuėjau pas ją į kambarį, ji sėdėjo ant lovos ir verkė. Apkabinau ją ir pasakiau: aš atleidžiu.
Jos veidas iškart pasikeitė ir jos liūdėsį pakeitė džiaugsmas.
- Aš tikrai atsiprašau, mieloji. Pasielgiau bjauriai ir tikrai gailiuosi. Turiu tau kai ką duoti, - ji ištrauke keturias dovanas, - per tuos du metus, tėtis atsiuntė tau dvi gimtadienio ir dvi kalėdines dovanas. Štai jos.
Iš mano akių pradėjo byrėti ašaros. Buvo taip gera žinoti, kad tėtis nors ir galvojo, jog jis man nereikalingas, vistiek siuntė dovanas, vistiek nepamiršo manęs. Atpakavau jas. Mano keturiolikto gimtadienio proga jis padovanojo man fotoaparatą, O atvirutėje buvo parašyta: fotoaparatą dovanoju tau tam, kad kai atvažiuosi pas mane, galėtume įamžinti nuostabiausias akimirkas.
Pravirkau dar labiau. Per užpraeitas Kalėdas, jis atsiuntė man bilietą į Ameriką pas jį, tik dėja aš negalėjau jo panaudoti. Penkiolikto gimtadienio proga jis atsiuntė man gražią auksinę grandinėlę, gražiame dėkle ant kurio auksu buvo užrašyta: myliu tave, Džesika. Buvau labai maloniai nustebinta. Na, ir per praeitas kalėdas, jis atsiuntė savo nuotrauką ant kurios buvo parašyta: šiam žmogui tavęs trūksta. Visiškai susigraudinau ir prireikė nemažai laiko, kol nusiraminau. Mamos akyse mačiau kaltės jausmą, bet sukaupusi visas jėgas, nusprendžiau nekaltinti jos dėl to, kas nutiko. Juk ji tiesiog bijojo mane prarasti.
2010-11-25 11:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 11:52
R_
R_
o mes su mama išvažiavome į mažą Amerikos miestelį.- turėjo būti į Anglijos miestelį. Atsiprašau,už klaidą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 11:48
krūms
gyvenant Amerikoj reikalingas bilietas į skrydžiui į Ameriką? Įdomiai :P
dialogai labai dirbtini, tarsi iš kokio serialo ištraukti, netikroviški, negyvi. Siužetas irgi ne itin originalus. Bet gana sklandus pasakojimas. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą