Pasirinkimų Kryžkelė

Sustojau. Staiga pasijutau stovinti vidury tuščio lauko… Visur buvo balta, bet ne… tai nebuvo sniegas, ten tiesiog nieko nebuvo… visiškai nieko. Už mano nugaros, tolumoje, matėsi chaosas, o prieš akis nieko… balta... lyg kažkas padėjo prieš akis didelį popieriaus lapą, ant kurio dar niekas nespėjo nieko parašyt.
Nors niekur net nebandžiau eiti, po poros akimirkų pasijutau bestovinti priešais kryžkelę, lyg kryžkelė būtų pati atėjus pas mane. Iš to pačio balto “nieko” prieš akis išdygo ženklas: didelis, labai aukštas stulpas su 2 rodyklėm. Rodyklė rodanti į dešinę šnibždėjo TAIP, o kairioji kartojo NE. Abu šnabždami žodžiai susipynė ir viskas, ką galėjau girdėti, buvo šnabždesys, tačiau jis visiškai manęs neerzino, atvirkščiai – magiškai traukė. Tam sidabro spalvos stulpe buvo išgraviruotos sidabrinės raidės Pasirinkimų Kryžkelė.
Dar vis nesuvokdama, kas vyksta, staiga šalia savęs išgirdau naivų vaikišką, bet labai malonų balsą : “gal malonėtumėte pasitraukti… norėčiau PASIRINKTI“… Sutrikusi atsisukau ir pamačiau gal kokiu 7 metų mergaitę, didelėm žydrom akim bežiūrinčią į mane. Sužiurau į jos akis, tačiau nepraėjus nė keliom akimirkom atšokau ir pasitraukiau porą žingsnių… išsigandau beribės tų akių gilumos. “Na pagaliau bent viena tai padare” pasigirdo dar vienas vaiko balsas. Atsisukau. Už manęs stovėjo dar vienas mažas berniukas didelėm žydrom akim, lygiai tokio pat dydžio, kaip ir pirmosios mergaitės. Abu vaikai buvo beprotiškai panašūs… pamaniau, kad turbūt jiedu dvynukai, bet kai tik norėjau pasiklausti, išgirdau dideli šurmulį ir atsisukau į jo sklidimo pusę… Už manęs, šalia tų dviejų vaikų stovėjo dar gal kokie penki vaikai ir jų skaičius su kiekviena akimirka vis augo… begale mažų mergaičių ir berniukų tokiom pat didelėm žydrom akim… visi panašus, kaip du vandens lašai ir visas tas būrys pakėlęs akis žiurėjo į ženklą….. vieni kitiem skaitė užrašus ir šnibždėjosi.
Staiga pirmoji mergaitė žydrom akim reikšmingai treptelėjo koja, pasiėmė mažąjį berniuką žydrom akim už rankos ir (net su juo nepasitarusi) sušuko: “mes einame NE keliu į kairę”. Tai pasakiusi, nepaleisdama mažojo berniuko rankos, užsisuko ir pradėjo žygiuoti pasirinkton pusėn. Už rankos vedamas berniukas nesipriešino, ramiai ėjo greta ryžtingos mergytės.
Kilo didžiulis sąmyšis: vieni vaikai rėkė, šaukė, kiti atsisėdo ir pradėjo garsiai žliumbti, treti ieškojo sprendimų į klausimus, kurių net nesugebėdavo suformuluoti, kol pagaliau vienas iš drąsiausių ir garsiausiai šaukiančių pasakė: “teks vėl sekti paskui juos”. Netikėtai visi, kurie sėdėjo, atsistojo, sustojo poromis ir vorele nuėjo NE krytimi, į kairę, paskui mažąją mergaitę ir berniuką žydromis akimis. Pajutau beprotiška norą… užsinorėjau sekti paskui tuos vaikus, paimti viena jų už rankos ir tapti jų kolonos dalimi… pati nesuvokiau savo noro prasmes… man visiškai nebuvo įdomu, kur jie eina, tiesiog norėjau eiti kartu, tačiau, net nežinau iš kur atsiradusi valia, sustabdė mane ir aš likau stovėti, žiūrėdama į tolstanti būrį.
Ūmai aš suvokiau, kad anksčiau ar vėliau ir man teks pasirinkti, kuriuo keliu eiti….. į kairę NE keliu ar į dešinę TAIP keliu. Sužiurau į stulpą ir pastebėjau kažką, kas siaubingai mane nugąsdino. Stulpe pamačiau savo atvaizdą… tai buvo siaubinga… prieš mane stovėjo lygiai tokia pat maža mergaitė didelėm žydrom akim ir nuoširdžiai šypsojosi… Aš buvau, kaip du vandens lašai panaši į kiekvieną tų mažų vaikų, kurie prieš pora akimirkų dingo už horizonto. Dabar jau supratau, kodėl taip siaubingai norėjau eiti paskui tuos vaikus, juk aš buvau jų būrio dalimi, tačiau dabar pradėjau nesuvokti, kodėl pasilikau.
Atėjo laikas spręsti, kuriuo keliu traukti. Abu keliai ne kiek netraukė, nes jų paprasčiausiai nebuvo… juk, kaip jau sakiau, stovėjau vidury “nieko”, balta šviesa buvo vienintelis dalykas, kuris mane supo. Pakėliau akis ir vėl perskaičiau pavadinimą :Pasirinkimų Kryžkelė. Dabar jau supratau, ką jis reiškė, vienintelis dalykas, kuris man liko neaiškus, buvo – ką aš turiu pasirinkt? Į kokį klausimą aš turiu atsakyti, kad išrinkčiau tinkamą atsakymą?
Taip ir likau aš stovėti pasirinkimų kryžkelėj… Mažų vaikų žydrom akim grupelės vis praeidavo pro mane pasirinkę tai viena, tai kita krypti, tik aš vis negalėjau sugalvoti, kuriuo keliu pasukti…