Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tolumoje, kaip kokia padžiauta pėdkelnė, plaikstosi balta dūmų juosta. Vėjas glamžo ją, priversdamas tąsytis, tai į pietus, tai į rytus, tai į vakarus. Gūsiai šlaistosi į visas puses. Panašiai kaip tie dūmai, plaikstosi ir mano plaukai. Galų gale pasiduodu, ir leidžiu jiems šėlti nebetramdomai.
    Stebiuosi, kodėl mintimis dabar keliauju Pilies gatve per Kaziuko mugę. Pro mane slenka verbų šluotos, skaptuoti šaukštai, pintinių kvapas, skambalų tarškėjimas. Kiti garsai. Įsiklausau į šėlstantį orą. Vėjas plaka vėliavų stiebus, visai kaip tuos molio skambalus per Kaziuką. Kaip turgaus pakeleiviai pro šalį pulku risnoja arkliai. Šalia tako išsirikiavusios reklamos, siūlančios savo prekę.
    Keliauju akimis palei hipodromo trasą. Kaip pamišėlė ieškau galo, nors gerai žinau, kad jo nėra. Lenktynių takas veda ratu, pats ėsdamas savo uodegą. Ir tame rate, lyg vaikiškoje karuselėje, sukasi arkliai. Be pabaigos. Kaip ir mano dienos. Kad ir kaip greitai bėgčiau, nepavyks iš savo rato pasprukti. Nors reklamos pakely keičiasi, ratas išlieka. Jis mano. Aš jam be pabaigos priklausau.
    Vėjas dar įkyriau įninka į mano plaukus. Imu drebėti. Atsigrįžusi į juodą ekraną ant sienos, matau, kad atvėso dar vienu laipsniu. Dabar tik penkiolika su puse. Vasara, dar neįpusėjo rugpjūtis.
    Ne, vasaros šiemet nebuvo. Ir atostogos net nestabtelėjusios pralėkė pro šalį. Tiksliau, pati nuo jų pabėgau. Su Maiku ir Kaja vėl buvom išsiruošę į Daniją. Pati Maiką įtikinau, kad kitokių atostogų nenoriu. Nėra nieko malonesnio, kaip spoksoti į jį, gainiojantį savo vaikystės vėją ir velkantį basas kojas per baltą smėlį. Tai man ir yra didžiausia dovana.
    Bet šį kartą pati save apvogiau. Tik pakilus lėktuvui suvokiau, kokį nusikaltimą atlikau. Apiplėšiau ne kažką kitą, tik save.
    Jau buvome pasiekę Orhusą. Ir vėl visą kelią važiavome per Švediją. Abu pripažinom, kad važiuoti automobiliu smagiau, nei plaukti keltu. „Ypač kai siaučia vėjas“, - nesusilaikė Maikas. O tą kartą tikrai pašėlusiai pūtė. Važiuojant per Oresundo tiltą, net Maikas stebėjosi, koks velnias gali taip stūgauti. Bet kitą dieną, kai palei rytinę pakrantę riedėjome šiaurės link, vėjas apmirė. Vyliausi, kad tai tik laikina. Norėjau, kad Maikui pavyktu kartu su vėju ant kopos sušokti pašėlusį tango.
    Jis išpildė mano norą pirmiausia aplankyti Skageną ir Grenos iškyšulį. O tada jau būtume sukę link Maiko gimtinės.
    Pirmąją naktį nakvojome prie jūros, mažyčiame kempinge, iš kurio ryte nesinorėjo išvykti. Bet Skagenas viliojo dar labiau, todėl tylėdami sutartinai pakavome mantą. Pritūpęs Maikas liūdnai glostė ant žolės paklotą palapinę, bandydamas nubraukti prikibusį smėlį. Atrodė, kad ta jo ceremonija niekada nebesibaigs. Bet, išgirdęs mano telefoną, jis pakilo ir sužiuro tiesiai į mane. Jo akys ištarė tai, ko lūpos niekada nepasako, bet tada nesupratau, o gal tik nenorėjau. Rankos mostu paprašiau, kad atneštų kalendorių, ir atsivertusi pasižymėjau laiką, adresą, pavardes. Mačiau, kaip jis palinkęs skaito užrašą, o po to ima mostaguotis, bet ištemptu delnu, lyg raudonu šviesoforo signalu, jį sustabdžiau. Jis nurimo. O aš taip ir likau stovėti su ištiesta ranka iki pat pokalbio pabaigos. Išjungusi telefoną, vėl žvilgtelėjau į jį ir taip stipriai nustebau, kad nejučiom sau pačiai atverčiau delną, tarytum būčiau norėjusi įsitikinti, ar jis vis dar prikibęs prie mano rankos.
    Nebepamenu, ką kalbėjom. Ar ginčijomės. Žinoma, kad ginčijomės. Akyse išliko tik sustingęs jo šešėlis, delne spaudžiantis Kajos rankytę. O pakilus lėktuvui kažkodėl pagalvojau, kad aplankiau Daniją paskutinį kartą. Buvo visiškai giedra ir iš dangaus puikiai matėsi balta smėlio juosta, besitęsianti palei plieninį vandenį. Vėjo vis dar nebuvo. Visas pasaulis tą dieną buvo kitoks, nei įprasta. Susirietusi išvadavau iš batų sušvinkusias kojas. Taip ir likau sėdėti susirietusi, spausdama savo pėdą tarp delnų. Įsivaizdavau, kad glamonėju Maiko koją, aplipusią šlapiu smėliu. Akis užpylė jūros bangos. Sūrios.
    Grįžusi savaitei paskendau teismo salėje, kurios numerį ir adresą savo kalendoriuje pažymėjau, stovėdama kempinge prie Orhuso. O vakarais, viena tūnodama namie, jutau, kaip daužosi jūros bangos, kurių pati atsisakiau. Apėmė jausmas, kad pati iš savęs atėmiau teisę ten būti. Visiems laikams. Pajutau baimę, kad Maikas manęs nekenčia ir niekada nebesutiks su manimi vykti į kopas. Bet pamažu suvokiau, kad ta, kuri nekenčia, esu aš pati. Supratau, kad, tai padariusi, nebegalėsiu ten grįžti. Nebematysiu kopų. Ir Maiko, šokančio su vėjais.
    Šiandien ir vėl pasirinkau priešingai, nei reikėjo. Už tai sėdžiu čia ir spoksau į tuos idiotiškus arklius, liūdnai bėgančius nesibaigiantį ratą.
    Ir visgi, šlykščiausi ne tie arkliai. Šlykščiausia, kad taip beprotiškai kuriu savo gyvenimą.
    Strykteliu nuo suolo, pajutusi ant liemens du delnus. Bet jis mane sustabdo, ramindamas savo lūpomis ties ausimi.
    - Negalvok, kad nepykstu.
    Dievinu jį už tai, kad mane visada suranda, kad ir kur benuklysčiau. Ir už visus žodžius. Už tai, kad nenutyla, kai pykstu, kad tauškia kaip verdanti kalnų upė. Net ir tada, kai jo nesiklausau.
    - Iš kur tu žinojai? - pertraukiu.
    Jis tyli. Nustebusi atsisuku ir matau, kad jis pirštu smeigia į kameras.
    - Tai štai koks tu! - suklumpu ties savo apmaudu. – Kai išeinu, tu tik spoksai į arklių lenktynes televizoriuje!
    - O kas man belieka, kai tu amžinai pasirenki darbą, ne mane?
    Nejučiom jis mane juokina ir jaukina prie savęs. Pasiduodu. Žinau, kad nesutarsim dėl to darbo. Nesutariam ir už kurį arklį statysim, todėl statom už du. Maniškis pralaimi. Maikas šėlsta. Tą vakarą man tenka vairuoti namo.

2010-11-24 17:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-30 01:14
JoLukA
Lyg nuotraukų albumą vartytum
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-09 09:06
švo
Arhus lyg.

Kiek nejaukiai jauciausi skaitydamas. Lyg svetima dienorasti nugvelbes. Ir izanga mane nuteike visai ne taip, kaip turbut turejo nutekti. Nepastebiu jos funkcijos.

O nupasakota graziai, maloniai. Nors as asmeniskai nemegstu ilgu ir smulkiu aprasinejimu. Bet tai jau stilius, kuris yra subjektyvus dalykas.

Eiga grazi. Suoliai laike sklandus. Ir intrigos esama, tokios nekaltos.

Atsiprasau, bet telefonas lietuviskai neraso,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-07 14:23
drugelis7
Puiki,Obelėle tavo kūryba;).
Be jokių komentarų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-04 22:55
Prozerpina
Iš esmės pritariu Irnai. Norėtųsi netikėtesnės istorijos. Bet vis dėlto susiskaito maloniai. Rašyti, pasakoti tamsta tikrai moka. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-04 17:32
Irna Labokė
Gražus, tvarkingas rašinukas – kelionės įspūdžių fragmentas. Primena dienoraštį. Jei atvirai, neapčiuopiau jokios bent kiek išskirtinesnės istorijos prie arklių ir arklių beveik nebuvo ...

Suprantu, tai vidinis monolpgas. Moteriškas, švelnus, mylintis, laukiantis, svarstantis, lyginantis, besiviliantis. Ar tai gražu? Ar gerai? Kaip pažiūrėsi. Man gražu. Bet iš pavadinimo tikėjausi ko nors sodresnio, netikėto, su keista, netradicine pabaiga ir t. t.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-29 13:59
Labai taiklūs ir naudingi Avaoir pamokymai. Ypač mintis apie  meilės romanus, skirtus moterims atostogų metu :) Bet gal apskalpavus tekstą, atsisakius visų emocijų, jis taptų perdaug "nuogas", suprantamas tik išskirtiesiems, ir nebeliktų to šiltumo, būtent to, dėl ko jis mums dabar patinka?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-29 13:41
Avoir
Štai ir sugrįžau prie tavo teksto. Žiūrim, ką turim.

Aš, kaip palyginimų, metaforų ir etc. profesionalas (visi pakrizenkim ir pasijuokim), šį sakinį ("Tolumoje, kaip kokia padžiauta pėdkelnė, plaikstosi balta dūmų juosta") rašyčiau taip: "Tolumoje, lyg padžiauta pėdkelnė plaikstosi balta dūmų juosta". Išsodrėja mintis, gražiai skamba. Beje, palyginimas vertas dešimties balų.
"mintimis dabar keliauju", "Keliauju akimis palei". Šie du įžanginiai minties krypties nusakymlo sakiniai šiek tiek veliasi vienas su kitu. Pabandyk kitą pastraipą pradėti iš kito žiūros, išeities taško, skirtingu keliu.
"Kaip pamišėlė ieškau galo" - pabaigos?
"Tai man ir yra didžiausia dovana." - manau,kad šio sakinio kaip ir nebereikia. Emociją ir mintį išsakei jau per ankstesnius sakinius, o šis pernelyg daug atveria."Apiplėšiau ne kažką kitą, tik save." - kaip ir ššis sakinys: arba nereikia pasatarojo, arba pirmoje pastraipoje, nes jie teigia tą patį dalyką.
Toliau riedi beveik be priekaištų: skalndžiai, sodriai, įtikinamai. Iki čia: "- Negalvok, kad nepykstu.
    Dievinu jį už tai, kad mane visada suranda, kad ir kur benuklysčiau. Ir už visus žodžius. Už tai, kad nenutyla, kai pykstu, kad tauškia kaip verdanti kalnų upė. Net ir tada, kai jo nesiklausau. "
Čia siūlyčiau arba keisti kalbėjimo manierą, nes ji per daug primena meilės romano, skirto moterims atostogų metu pavartinėti, arba keisti to kalbėjimo rakursą. Taupyti emociją, etc. Šiek tiek neesuvaldytas motteriškas emocingumas.
Pabaiga puiki, bet joje vėl šiek tiek per daug šėlsta kunkuliuoja ir verda tas moteriškas emocingumas. Bent jau aš, siaurinčiau pasakomus ir išsakomus žodžius, juos skaptuočiau, tuomet frazės mūsų šiltos, tačiau įgautų formą, kurios trūksta.
Beje, penkis rašau, nes jei jau ir vėl duočiau mažiau, tuomet nežinau, kam aš išvis naudočiau tą vertinimą.
Džiaugiuosi tavimi ir tavo tekstais.

Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-29 12:58
Atsiprasau, parasiau ne lietuviskomis raidemis, siuo metu sedziu prie "vokisko" kompiuterio be lietuvisko srifto :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-29 12:41
Man atrodo, ne apie tai kalba: isliks ar neisliks. Nenoriu grimzti i ilgus ir painius pamastymus apie islikima, noriu tik pasakyti, kad man patiko. LABAI. Tiesiog grazi, romantiska, savu pamastymu kelianti  istorija, "uzkabinanti" jau pirmu sakiniu. Net nezinau, kas joje galetu buti kitaip. Labiausiai man patinka kalba: nors tekste labai daug metaforu, originaliu palyginu (kaip kokia padžiauta pėdkelnė, plaikstosi balta dūmų juosta), personifikaciju, tekstas neskamba dirbtinai, o atvirksciai, mintys liejasi lyg savaime, labai naturaliai (o is tikruju kiek tai darbo?).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-26 01:11
Avoir
Obelie, kad ir kaip nenūtų, bet vis dar galiu pasakyti tą patį: neišliks. Tavo vaikams žinoma, kad taip. Bet plačiąja prasme. Kuomet susitiksime, galėsiu paaiškinti, ką turiu omenyje, jei nelabai supranti, apie ką aš šneku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 22:14
Laukinė Obelis
Kiek supratau, Avoir irgi laukia patepimo :D

Ir, beje, senas diede, neskiesk tu man, dėdamasis, kad man visą laiką tik progresą žadėjai, aš tau kai ką priminsiu.
Turiu vieną tavo citatą, kuri man labai svarbi: Nepergyvenk taip, paguosiu dar labiau: nei tavo, nei mano kūryba neišliks.
Tada neklausiau tavęs, ką tiksliai norėjai pasakyti, bet tai man buvo ir tebėra variklis, stumiantis mane pirmyn - gal pavyks pasiekti, kad mano kūryba išliktų kažkam, bent jau mano vaikams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 19:08
Avoir
Mūsų Obelis progresuoja.
Pabūsiu kaip senas diedas ir pasakysiu: juk aš tau sakiau, kad eina gera linkme, kad bus iš tavęs kažkas. :)
O tekstą paskaitysiu vėliau, nes per skubėjimą tiesiog nekyla ranka rašyti bet ko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 16:57
Laukinė Obelis
Labai pralinksmino paskutinis Patarnaujančio sakinys, lyg prašymas "patepti". :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 14:12
Patarnaujantis
Labai norint galima kabinėtis, bet nekyla ranka. Tai yra tiesiog geras tekstas. Ypač taiklūs ir pagaulūs aprašymai, žavus matymas pro moterišką prizmę. Rašau 5, nes be tamstos ir dar keleto būtų skurdus šitas prozos skyrelis. Parekomenduočiau, jei turėčiau pinigų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 08:40
Sutemų Sesuo
...lengavai skaitomas tekstas, dialogas aiškus, rišlu, nenuobodu ir įsuka į veiksmą...PATIKO :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą