Istorija prie arklių

Tolumoje, kaip kokia padžiauta pėdkelnė, plaikstosi balta dūmų juosta. Vėjas glamžo ją, priversdamas tąsytis, tai į pietus, tai į rytus, tai į vakarus. Gūsiai šlaistosi į visas puses. Panašiai kaip tie dūmai, plaikstosi ir mano plaukai. Galų gale pasiduodu, ir leidžiu jiems šėlti nebetramdomai.
    Stebiuosi, kodėl mintimis dabar keliauju Pilies gatve per Kaziuko mugę. Pro mane slenka verbų šluotos, skaptuoti šaukštai, pintinių kvapas, skambalų tarškėjimas. Kiti garsai. Įsiklausau į šėlstantį orą. Vėjas plaka vėliavų stiebus, visai kaip tuos molio skambalus per Kaziuką. Kaip turgaus pakeleiviai pro šalį pulku risnoja arkliai. Šalia tako išsirikiavusios reklamos, siūlančios savo prekę.
    Keliauju akimis palei hipodromo trasą. Kaip pamišėlė ieškau galo, nors gerai žinau, kad jo nėra. Lenktynių takas veda ratu, pats ėsdamas savo uodegą. Ir tame rate, lyg vaikiškoje karuselėje, sukasi arkliai. Be pabaigos. Kaip ir mano dienos. Kad ir kaip greitai bėgčiau, nepavyks iš savo rato pasprukti. Nors reklamos pakely keičiasi, ratas išlieka. Jis mano. Aš jam be pabaigos priklausau.
    Vėjas dar įkyriau įninka į mano plaukus. Imu drebėti. Atsigrįžusi į juodą ekraną ant sienos, matau, kad atvėso dar vienu laipsniu. Dabar tik penkiolika su puse. Vasara, dar neįpusėjo rugpjūtis.
    Ne, vasaros šiemet nebuvo. Ir atostogos net nestabtelėjusios pralėkė pro šalį. Tiksliau, pati nuo jų pabėgau. Su Maiku ir Kaja vėl buvom išsiruošę į Daniją. Pati Maiką įtikinau, kad kitokių atostogų nenoriu. Nėra nieko malonesnio, kaip spoksoti į jį, gainiojantį savo vaikystės vėją ir velkantį basas kojas per baltą smėlį. Tai man ir yra didžiausia dovana.
    Bet šį kartą pati save apvogiau. Tik pakilus lėktuvui suvokiau, kokį nusikaltimą atlikau. Apiplėšiau ne kažką kitą, tik save.
    Jau buvome pasiekę Orhusą. Ir vėl visą kelią važiavome per Švediją. Abu pripažinom, kad važiuoti automobiliu smagiau, nei plaukti keltu. „Ypač kai siaučia vėjas“, - nesusilaikė Maikas. O tą kartą tikrai pašėlusiai pūtė. Važiuojant per Oresundo tiltą, net Maikas stebėjosi, koks velnias gali taip stūgauti. Bet kitą dieną, kai palei rytinę pakrantę riedėjome šiaurės link, vėjas apmirė. Vyliausi, kad tai tik laikina. Norėjau, kad Maikui pavyktu kartu su vėju ant kopos sušokti pašėlusį tango.
    Jis išpildė mano norą pirmiausia aplankyti Skageną ir Grenos iškyšulį. O tada jau būtume sukę link Maiko gimtinės.
    Pirmąją naktį nakvojome prie jūros, mažyčiame kempinge, iš kurio ryte nesinorėjo išvykti. Bet Skagenas viliojo dar labiau, todėl tylėdami sutartinai pakavome mantą. Pritūpęs Maikas liūdnai glostė ant žolės paklotą palapinę, bandydamas nubraukti prikibusį smėlį. Atrodė, kad ta jo ceremonija niekada nebesibaigs. Bet, išgirdęs mano telefoną, jis pakilo ir sužiuro tiesiai į mane. Jo akys ištarė tai, ko lūpos niekada nepasako, bet tada nesupratau, o gal tik nenorėjau. Rankos mostu paprašiau, kad atneštų kalendorių, ir atsivertusi pasižymėjau laiką, adresą, pavardes. Mačiau, kaip jis palinkęs skaito užrašą, o po to ima mostaguotis, bet ištemptu delnu, lyg raudonu šviesoforo signalu, jį sustabdžiau. Jis nurimo. O aš taip ir likau stovėti su ištiesta ranka iki pat pokalbio pabaigos. Išjungusi telefoną, vėl žvilgtelėjau į jį ir taip stipriai nustebau, kad nejučiom sau pačiai atverčiau delną, tarytum būčiau norėjusi įsitikinti, ar jis vis dar prikibęs prie mano rankos.
    Nebepamenu, ką kalbėjom. Ar ginčijomės. Žinoma, kad ginčijomės. Akyse išliko tik sustingęs jo šešėlis, delne spaudžiantis Kajos rankytę. O pakilus lėktuvui kažkodėl pagalvojau, kad aplankiau Daniją paskutinį kartą. Buvo visiškai giedra ir iš dangaus puikiai matėsi balta smėlio juosta, besitęsianti palei plieninį vandenį. Vėjo vis dar nebuvo. Visas pasaulis tą dieną buvo kitoks, nei įprasta. Susirietusi išvadavau iš batų sušvinkusias kojas. Taip ir likau sėdėti susirietusi, spausdama savo pėdą tarp delnų. Įsivaizdavau, kad glamonėju Maiko koją, aplipusią šlapiu smėliu. Akis užpylė jūros bangos. Sūrios.
    Grįžusi savaitei paskendau teismo salėje, kurios numerį ir adresą savo kalendoriuje pažymėjau, stovėdama kempinge prie Orhuso. O vakarais, viena tūnodama namie, jutau, kaip daužosi jūros bangos, kurių pati atsisakiau. Apėmė jausmas, kad pati iš savęs atėmiau teisę ten būti. Visiems laikams. Pajutau baimę, kad Maikas manęs nekenčia ir niekada nebesutiks su manimi vykti į kopas. Bet pamažu suvokiau, kad ta, kuri nekenčia, esu aš pati. Supratau, kad, tai padariusi, nebegalėsiu ten grįžti. Nebematysiu kopų. Ir Maiko, šokančio su vėjais.
    Šiandien ir vėl pasirinkau priešingai, nei reikėjo. Už tai sėdžiu čia ir spoksau į tuos idiotiškus arklius, liūdnai bėgančius nesibaigiantį ratą.
    Ir visgi, šlykščiausi ne tie arkliai. Šlykščiausia, kad taip beprotiškai kuriu savo gyvenimą.
    Strykteliu nuo suolo, pajutusi ant liemens du delnus. Bet jis mane sustabdo, ramindamas savo lūpomis ties ausimi.
    - Negalvok, kad nepykstu.
    Dievinu jį už tai, kad mane visada suranda, kad ir kur benuklysčiau. Ir už visus žodžius. Už tai, kad nenutyla, kai pykstu, kad tauškia kaip verdanti kalnų upė. Net ir tada, kai jo nesiklausau.
    - Iš kur tu žinojai? - pertraukiu.
    Jis tyli. Nustebusi atsisuku ir matau, kad jis pirštu smeigia į kameras.
    - Tai štai koks tu! - suklumpu ties savo apmaudu. – Kai išeinu, tu tik spoksai į arklių lenktynes televizoriuje!
    - O kas man belieka, kai tu amžinai pasirenki darbą, ne mane?
    Nejučiom jis mane juokina ir jaukina prie savęs. Pasiduodu. Žinau, kad nesutarsim dėl to darbo. Nesutariam ir už kurį arklį statysim, todėl statom už du. Maniškis pralaimi. Maikas šėlsta. Tą vakarą man tenka vairuoti namo.