Ferma-Terasa ir Mamtėtė

VISŲ PIRMA,


          liko tik dvi savaitės. Tiek daug padaryti, tiek daug suvokti, lyg sugertukui įsiurbti į save, pagaminti iš to kažką, o gal sukurti - kas čia supaisys.... O minutės tiksi, šlepsi nesustodamos, sakau „palaukit“ - jos man špygą, vėl skaičiuoju, jos juokiasi, ir aš su jomis, pavymui, pavymui, jos šypsosi, bedantės, aš su dantimis, bet nesilaikau į niekur įsikibęs, jos - laikrodžio ciferblato atlapuos. Nukabinu nosį, nukabinu gleivėtą lašiuką...

          Nukabinu paveikslus nuo sienų, kad greičiau atsidurtų kartoninėse dėžėse, apkramtytų fotografuotas ausis kandys, pelės sulystų tarpupirščiuos, ir, galiausiai - sudūlėtų. Atsisėdu, sklaidau fotojuosteles prisiminimų, trinu koją kojon, šlaunį šlaunin, noriu į terasą, arčiau mėlyno dangaus ir kaprizingų žvaigždučių, barškinusių kaulėtomis rankomis nakčia į plastikinius langus, į plastikines aortas ir kraujagysles.  

          Mama sako, jog aš tuščiaviduris. Nesiginčiju, prisipilu sklidiną puodelį arbatos ir skūbrinu į terasą. Ten tėvas su teleskopu pašonėje, atrodo nenaujoviškai, stebėdamas pasaulius iš savo fermos. Pusė jo veido kartoninėje dėžėje, sukramtyta, žiū - jau ausyje šelmiška kandis, taip kramsnojanti, jog man nieko kita nelieka, kaip gerti sausą arbatą.

          - Drugelis. Drugelis, žiūrėk, naktinis! - sako man tėvas, o aš niekur jo nematau, galbūt neįžiūriu ar nenoriu, jis sako, jog negimei aklas, aš atkertu jam skambiu gurgštelėjimu arbatos. Man gaila tėvo ausies, o dar labiau kandies joje. O mėlis toks raudonas, toks raudonas...

         Pakraštėliai mamos liežuvio apsivijo aplink pirštą, mano. Supratau užuominą. Apsupo mane žodžiai, smailais pagaliukais baksnojo į šonus, o aš vaizdžiai tylėjau, žiūrėjau rainomis akimis ir murkiau. Apsimečiau. Paskui apkaltinau žvaigždutes.
         - Prie ko čia jos? - mama niršta, aš rodau, jog jos prilipusios prie mano blizgančios palangės, jog man neduoda naktimis įkvėpti ir iškvėpti, ploja mėnesienos sonatas, dūsauja lygiagrečiai manęs, dėl to ir savęs neatpažįstu. Ir bėgu. Ir meluoju. Ir dar velniaižin ką. Ji numoja ranka, pasikaso pakaušį, amteli „au au“, aš bandau sušukti „miau“, bet gaunasi „ba ba“. Jaučiuosi ne savyje, ne savo liežuvio pilyje, dėl to lekiu paskubomis į terasą, užverčiu galvą, o viena žvaigždė - šmurkšt! - man po pakaušiu ir ėmė įnirtingai niežėti. Kasiau kasiau, kažkur prisikasiau, į nepažįstamus požemius, po plona, traškia žievele, kur baisu įžengti, kur batai, nė botai nepadeda, kur tamsu, tenka pasitikėti rankomis, bet visuomet (?) kažką užčiuopi. Eureka.

          Noriu lengviau. Nusilengvinti pečius, nutūpti, iškrauti padarymus ant stalo jau ten, kitur, juos suskaičiuoti ir vieną po kito išmesti, arba atlikti, aš nežinau, juk padaryti reikia, kas vadinama padarymu. Bet mamtėtė - volungės kailiu apsivijusi meškos iškamša - lipa į ausis, tada ten skauda, aš murkiu „am am“, o jie sako „padaryk padarymus ČIA! „, galvoju apie analizus, jie apie analizes, va, ir vėl, vėl aš nežinau, noriu lengviau, bet „pasidarė“ atvirkščiai - išvirkščiai, aš muistausi savoj balutėj, galvoju, jog vėl prilijo...  


O TUOMET -


          butukas be terasos. Žvaigždėtos užuolaidos, tamsus niekas, kartonu išmuštos sienos, aš lyg dėžutėje, bet ar toje, iš kurios kas trauks prisiminimus, siurprizą - mane, - ar toje...?  

          Mamtėtė kažkur, duslūs garsai aplinkui, nė vieno savo ar savito, viskas kaip karuselėje iš pradžių, aš tikiu pabėgęs, kažkas galvoje „miau“, aš „am am am“, taip, kaip norėjau... Eureka! TAIP, kaip norėjau. Ir dviskaitos čia nėra nė lašo, kaip ir tikrumo atsibusti žmogumi, kaip ir baimingo noro šokti valsą ant palangės vienomis trumpikėmis. Dabar kartonas užantspauduotas, išsiunčiau save į negyvenamą salą tarp milijonų akių ir lipnių pirštų, skabančių mano žvaigždutes, nužiūrinėjančių mano dangaus mėlynumą ir skaičiuojančių sekundžių perteklių mano laike.  

          Užsidarau duris. Skambinu namo. Kūkčioju. Tada juokiuosi. Išvynioju iš telefono ragelio išlindusį siuntinį: šešios šypsenos su šešiais šypsniukais apspinta mane, tada nubėga, pasiskolinusios mano kojas, iškepa omletą, atitraukia užuolaidas. Aš bėgu į terasą.  

          - Viešpatie! - tariu ramiai. Ten - vakarėlis, vakaras, toks įsisupęs žavus, apžėlusiu nuo tingulio pilvu, aš pakasau, man sukutena, šypteliu, pravalau šiukšles link dangaus mėlio ir vėpsau, ir vėpsau... Balsai daužos į balkonus lyg pakaruokliai, užsuku čiaupą, sekundės sustingsta, būnu, būnu, pragulomis apsimutūriuoju, o pilvas želia, pampsta, aš pamirštu...

          - Tu ką, kvailas? - girtais žandais mėnulis porina, aš žiūriu į kaliausę, matau save (kas atnešė veidrodį?) ir, - eureka - suprantu pavirtęs į naktį, o ne į taip svajotą, tik iš fermos matomą, skaidrų mėlį.