Rašyk
Eilės (71593)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







VISŲ PIRMA,


          liko tik dvi savaitės. Tiek daug padaryti, tiek daug suvokti, lyg sugertukui įsiurbti į save, pagaminti iš to kažką, o gal sukurti - kas čia supaisys.... O minutės tiksi, šlepsi nesustodamos, sakau „palaukit“ - jos man špygą, vėl skaičiuoju, jos juokiasi, ir aš su jomis, pavymui, pavymui, jos šypsosi, bedantės, aš su dantimis, bet nesilaikau į niekur įsikibęs, jos - laikrodžio ciferblato atlapuos. Nukabinu nosį, nukabinu gleivėtą lašiuką...

          Nukabinu paveikslus nuo sienų, kad greičiau atsidurtų kartoninėse dėžėse, apkramtytų fotografuotas ausis kandys, pelės sulystų tarpupirščiuos, ir, galiausiai - sudūlėtų. Atsisėdu, sklaidau fotojuosteles prisiminimų, trinu koją kojon, šlaunį šlaunin, noriu į terasą, arčiau mėlyno dangaus ir kaprizingų žvaigždučių, barškinusių kaulėtomis rankomis nakčia į plastikinius langus, į plastikines aortas ir kraujagysles.  

          Mama sako, jog aš tuščiaviduris. Nesiginčiju, prisipilu sklidiną puodelį arbatos ir skūbrinu į terasą. Ten tėvas su teleskopu pašonėje, atrodo nenaujoviškai, stebėdamas pasaulius iš savo fermos. Pusė jo veido kartoninėje dėžėje, sukramtyta, žiū - jau ausyje šelmiška kandis, taip kramsnojanti, jog man nieko kita nelieka, kaip gerti sausą arbatą.

          - Drugelis. Drugelis, žiūrėk, naktinis! - sako man tėvas, o aš niekur jo nematau, galbūt neįžiūriu ar nenoriu, jis sako, jog negimei aklas, aš atkertu jam skambiu gurgštelėjimu arbatos. Man gaila tėvo ausies, o dar labiau kandies joje. O mėlis toks raudonas, toks raudonas...

         Pakraštėliai mamos liežuvio apsivijo aplink pirštą, mano. Supratau užuominą. Apsupo mane žodžiai, smailais pagaliukais baksnojo į šonus, o aš vaizdžiai tylėjau, žiūrėjau rainomis akimis ir murkiau. Apsimečiau. Paskui apkaltinau žvaigždutes.
         - Prie ko čia jos? - mama niršta, aš rodau, jog jos prilipusios prie mano blizgančios palangės, jog man neduoda naktimis įkvėpti ir iškvėpti, ploja mėnesienos sonatas, dūsauja lygiagrečiai manęs, dėl to ir savęs neatpažįstu. Ir bėgu. Ir meluoju. Ir dar velniaižin ką. Ji numoja ranka, pasikaso pakaušį, amteli „au au“, aš bandau sušukti „miau“, bet gaunasi „ba ba“. Jaučiuosi ne savyje, ne savo liežuvio pilyje, dėl to lekiu paskubomis į terasą, užverčiu galvą, o viena žvaigždė - šmurkšt! - man po pakaušiu ir ėmė įnirtingai niežėti. Kasiau kasiau, kažkur prisikasiau, į nepažįstamus požemius, po plona, traškia žievele, kur baisu įžengti, kur batai, nė botai nepadeda, kur tamsu, tenka pasitikėti rankomis, bet visuomet (?) kažką užčiuopi. Eureka.

          Noriu lengviau. Nusilengvinti pečius, nutūpti, iškrauti padarymus ant stalo jau ten, kitur, juos suskaičiuoti ir vieną po kito išmesti, arba atlikti, aš nežinau, juk padaryti reikia, kas vadinama padarymu. Bet mamtėtė - volungės kailiu apsivijusi meškos iškamša - lipa į ausis, tada ten skauda, aš murkiu „am am“, o jie sako „padaryk padarymus ČIA! „, galvoju apie analizus, jie apie analizes, va, ir vėl, vėl aš nežinau, noriu lengviau, bet „pasidarė“ atvirkščiai - išvirkščiai, aš muistausi savoj balutėj, galvoju, jog vėl prilijo...  


O TUOMET -


          butukas be terasos. Žvaigždėtos užuolaidos, tamsus niekas, kartonu išmuštos sienos, aš lyg dėžutėje, bet ar toje, iš kurios kas trauks prisiminimus, siurprizą - mane, - ar toje...?  

          Mamtėtė kažkur, duslūs garsai aplinkui, nė vieno savo ar savito, viskas kaip karuselėje iš pradžių, aš tikiu pabėgęs, kažkas galvoje „miau“, aš „am am am“, taip, kaip norėjau... Eureka! TAIP, kaip norėjau. Ir dviskaitos čia nėra nė lašo, kaip ir tikrumo atsibusti žmogumi, kaip ir baimingo noro šokti valsą ant palangės vienomis trumpikėmis. Dabar kartonas užantspauduotas, išsiunčiau save į negyvenamą salą tarp milijonų akių ir lipnių pirštų, skabančių mano žvaigždutes, nužiūrinėjančių mano dangaus mėlynumą ir skaičiuojančių sekundžių perteklių mano laike.  

          Užsidarau duris. Skambinu namo. Kūkčioju. Tada juokiuosi. Išvynioju iš telefono ragelio išlindusį siuntinį: šešios šypsenos su šešiais šypsniukais apspinta mane, tada nubėga, pasiskolinusios mano kojas, iškepa omletą, atitraukia užuolaidas. Aš bėgu į terasą.  

          - Viešpatie! - tariu ramiai. Ten - vakarėlis, vakaras, toks įsisupęs žavus, apžėlusiu nuo tingulio pilvu, aš pakasau, man sukutena, šypteliu, pravalau šiukšles link dangaus mėlio ir vėpsau, ir vėpsau... Balsai daužos į balkonus lyg pakaruokliai, užsuku čiaupą, sekundės sustingsta, būnu, būnu, pragulomis apsimutūriuoju, o pilvas želia, pampsta, aš pamirštu...

          - Tu ką, kvailas? - girtais žandais mėnulis porina, aš žiūriu į kaliausę, matau save (kas atnešė veidrodį?) ir, - eureka - suprantu pavirtęs į naktį, o ne į taip svajotą, tik iš fermos matomą, skaidrų mėlį.
2010-11-23 20:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 02:54
Laukinė Obelis
ps. mamtėtė - iš kur tokį sukūrei? Iki šiol galvojau, kad jis egzistuoja tik mano šeimoje :) Žinai žodžio semantiką?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-25 02:43
Laukinė Obelis
Jau vakar perskaičiau šį kūrinėlį, bet tik šiandien susiruošiau parašyti. Kodėl? Paparstai komentuoju impulsyviai, nieko nelaukdama, nes mintys pačios veržiasi per kraštus. Ar pritrūkau minčių? Ne, šį kartą irgi kilo begalės minčių, gal per daug. Nesugebėjau atrūšiuoti. O kadangi žinau, kad komentarai tau svarbūs, nenorėjau pilti to, kuo pati abejoju.

Ir visgi. Iki šiol nesu tikra, ką reiktų parašti. Bet žinau, kad lauki, todėl ir bandau. Tikiuosi, kad tau tai svarbu, nors ir abejoju, ar ką gera duosiu. Jei ne - nusispjauk ir eik toliau.

Pagrindinis klausimas, kuris mane kankina, galvojant apie šį tekstą - ar tai TU, ar ne.

Viena vertus, širdies krašteliu pažinau tą, kuris slypi už žodžių, pasivaideno, kad pamačiau tave su tom nuotraukom mažame, kaip kišenė butelyje. Pajutau tai. Ir - net jei tai ir nebūtum tu - širdyje paliko smagu.

Kita vertus, be galo nustebau, kad TU tai parašei, nes tai visai nedera prie to, ką anksčiau esu skaičiusi. Žinau, kad neturėčiau sakyti: blogiau ar geriau - bet, kadangi jau prisipratinai mane prie savęs, galbūt leisiu sau pasakyti, kad buvau šokiruota.

Nesu tikra, ar pilnai tave supratau. Tie "bū-mū-miau" man keistai nuskambėjo, ypač, kai visa tai sieju su tavo vardu. Nusistatymai daug reiškia, kartais mūsų naudai, kartais ne. Bet, visgi, pajutau nuotaiką, o tai man yra labai svarbu.

Pirmą kartą suteikiu sau šią galimybę ir sakau, kad vertinčiau trejetu. Jei tau tai ką nors reiškia. Tiesą pasakius, norėtųsi pasakyti kitaip - nesureikšmink balų, nes matau, kad esi linkęs tai daryti. Pakuokis atsipūtęs į savo kartonines dėžes, ir viskas bus gerai.
Ir - jei aš tavęs absoliučiai nesupratau - irgi atleisk.

Manau, svarbu bandyti, eksperimentuoti, ant savęs nepykstant ir nieko nesigailint.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-24 16:59
krūms
labai šokinėjama nuo minties prie minties, nuo įvaizdžio prie įvaizdžio, ir tas šokinėjimas šokinėjimu ir palieka. Labai daug kas šitam tekste neatlieka jokios funkcijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-24 10:06
pilkė_
na na... sąmonės srautą irgi reikia valdyti :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-23 21:12
skuggi
galėjai pasistengti labiau. 3 balai su avansu, nes yra gražių įvaizdžių. bet tekstas nesiskaito visiškai (man). nepagaulūs tavo tekstai. o tas nėra gerai. turėtum labiau padirbėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą