Senos minties dvelkime

Audimo burtuose paklydęs vėjas.
Vis ieško plauko, kurį pametė kažkur.
Baltam žiemos paveiksle šalto plieno stygom,
tolyn vis lekia, skuba aukso traukinys.

Mažų zilučių pasaką pamirštą,
raudonų rožių pėdos dar kartos.
Senam pasaulio pamate paslėptas,
mažas nykštukas laukia gražumos.

Bet juk ne vėjui rasti gelsvą plauką.
Nes jis ieškodamas jį neša užmarštin.
Ne milžino žingsniu nykśtukui žengti, užkliuvus už ražienos, galima paslyst.