Akmenį ant daigelio užrideno...
Diena laidotuvėm virto... Klaidžiojo juodi ereliai... Pilka skraiste žemė gobės ir tyliai pravirko dangus...
Gležnutis padarėlis...
Buvo gyvas...
Girdėjau jo kvėpavimą (kai naktį gulėjau šalia)...
O paskui...
Teko išvysti, kaip traiško jo rankas ir kojas...
Silpnas pagalbos šauksmas...
Paskutinis oro įkvėpimas, mirksnis ir širdies tvinksnis...
Dangaus sūrios ašaros be paliovos krito žemėn...
O vėjas raudojo ant akmens, kuris niekad taip ir neprabilo...
Medžiai guodė vienas kitą, kibdamiesi šakomis...