Romantiko rauda

Metas paniurzgėti apie tai, ką jaučia amžinai jauna ir vis dar nelaiminga mano siela. Mano jautri romantiška esybė, kenčianti pernelyg sumaterialėjusiame ir siaubingai kampuotame pasaulyje. Privalau išlieti tai, kas susikaupė dvasinių vertybių perpildytame mano organizme. Organizme, kuris, žinoma, niekada nebus išmėsinėtas skrodimo metu (mat jį sudaro tik sidabru švytinti dvasia ir aukso aureolės apgaubta karšta širdis). Turiu pasidalinti su jumis tyrais savo jausmais ir neįgyvendinamomis svajonėmis- tuo, ko nepajėgia suprasti nykūs it šešėliai žmonės, kurie gožia mane su kiekviena diena vis labiau, kaip kad pelėsiai vis labiau gožia kasdienę mano duoną... Išklausykit mane šiandien ir tai padės jums prarasti gyvenimo prasmę rytoj...
Rytas.
Tereikia pažvelgti pro langą, kad patirčiau tai, ką kadaise juto Prometėjas, kai erelis vėl ir vėl mėgavosi sultingomis jo kepenimis... Šmaikštus pavasarėlis pasveikina ne saulės spinduliais, o visagale stichija, laužančia skėčius ir žeidžiančia išsekusias po žiemos sielas. Laimei, gelbsti įgimtas optimizmas: argi nešaunu kai oras derinasi prie maištaujančio (nesusiformavusio?) mano mąstymo..
Gatvėje iššaukiančiai spoksau į niūrius žmonių veidus. Jie atspindi šio pasaulio niekingumą: laidai ausyse (matyt, nešiojami muzikos grotuvai), ritmingai judantys žandikauliai (matyt, kramtoma guma), pirštai automatiškai bėgioja mobilių telefonų klaviatūromis... Reikšmingai atsidūstu, jusdama kaip su oro gūsiu iš manęs srūva Tikrosios vertybės ir nepalaužiama tvirtybė...
Pasirodo, tvirtybė buvo palaužiama.
Ji lūžo, tiesiog driokstelėjo, buvo sudaužyta į šipulius ir pažiro aplink mane jau pirmos paskaitos metu, kada dėstytoja reikalavo žeminančiai žemiškos teorijos, šlykščiai tikslios informacijos apie kažką, ko negeba įsisavinti dvasinga mano siela. Negelbėjo nė mano gebėjimas iš šešių veikalų pasidaryti dviejų sąsiuvinio puslapių santrumpą... Išdidžiai apžvelgiau auditoriją ašaringomis akimis, ir tragiška rauda suvirpino mane iš vidaus... Tarsi silpna elektros srovė kūnu perbėgo kančia ir sąmonėje radosi suvokimas, jog beprasmiška yra kažką įrodinėti šiems pelėsiams... Tad išdidi kaip neapipelijus duona, aš išėjau iš auditorijos.
Išėjau į lauką ir verkiau kartu su lietumi. Šaltis, ryte vertęs prisiminti vieną didžiausių Antikos kankinių, dabar maloniai vėsino įsikarščiavusią mano esybę... Vanduo žliaugė gatve, gėlių lysves paversdamas pulsuojančio purvo pelkėmis ir suplakdamas pirmuosius pavasario žiedus su glitaus smėlio mase... Lygiai kaip ką tik sumaišyta su žemėmis buvo mano siela...
Susižeidžiau į materialaus pasaulio kampus ir nebenoriu ten grįžti... Romantikai pasmerkti kentėti per amžius, būti lydimi patyčių ir bukai piktų žvilgsnių...

Tad susikibkime už rankų ir patirkime kažkada jau jaustą, bet kartu gąsdinančiai nepažįstamą jausmą... Jausmą, kada sielą užpildo Suvokimas... Suvokimas apie kasdienius darbus lydinčią BEPRASMYBĘ.

2010 03 21