negalvojant geriau, bet gimėm galvoti

ant skardžio trupant moliui
žemei iš po kojų
galvojau

ką pasirinkt - komediją
ar tragediją


lūpų kampučiai besišiepiant kyla į viršų


skirsk į jūrą
tik vanduo šaltokas - pirštai būtų mėlyni

nenorėčiau---

kaip po to apverktų
nenormalios spalvos būtybę
giminės ir giminaičiai
vaikai vaikaičiai?
(šnekamojoj kalboj sakytumėm anūkai, bet
kam gi rūpi, po velniais)


galvojimas mus sekina ir alina
proto darbas ryte rija energiją iš mūsų sveikų kūnų


tai kam iš vis sėst
ant to skardžio