Vis dar

Pasigirdo garsas -
Tai muzika rakinamos spynos,
Spynos, kurios raktus
Aš išmečiau į vėsią rudens upę.
Vėl žengiant žingsnį
Virpančiu senamiesčio tiltu
Aš pajuntu kaip niekad aiškiai
Po kojom nėr senosios žemės.
Užsirašiau tą dieną
Į baltus dienoraščio lapus,
Lyg būtų jie kitokie -
Gyvenimas juk tuščias.

Tik neskubėk, užmerk akis
Ir pailsėk...
Dabar jau pasakosiu toliau.
Kaip manai?
Gal ta diena užpildys
Scenos monologo eiles?
Kurias rytoj skaitys tas aktorius.
Deja, jau kurčias...
Vis tiek jis trauks pilnas sales
Žiurovų, mintančių skausmu.

O aš, nusiuntus puokštę rožių, sušnabždėsiu:
„Vis dar Tave myliu“.