Raudoni lietūs

Šį rytą praregėjau, supratau, kad didinga pilis saulės šaly virto griuvėsiais. Ne! Kam ta užuojauta, kam tie apgailestaujantys gestai ir minos. Net šimtai rankų nesugebės atstatyt šios tvirtovės.
Ironiška... Vaikštau dabar netekusi namų, be užuovėjos. Niūrūs žmonių veidai nebyliai praslenka, tad pasuku aš sava gatve. Jau seniai čia tamsu... Akligatvis... Nieko nėra beprasmiškesnio kaip eiti, manant, jog eini teisinga kryptimi, ir vieną dieną, po šitiekos saulėlydžių ir saulėtekių, po daugybės žvaigždėtų naktų, po antro gimimo, po pastangų bent kokį mažą Žemės pakraštėlį paversti rojumi, prieš save išvysti nykią sieną. Ji neperlipama. Į šoną nepasuksi ir atgal negrįši: neįmanoma tuo pačiu keliu du kartus praeiti. Ir kaip kompiuteriniame žaidime, kai Spaidermenas, turėdamas paskutinę gyvybę, krenta į prarają, nepaspausi mygtuko,, exit“ ir nepradėsi visko iš naujo. Aš tiesiog susmunku ant grindinio akligatvyje ir stebiu, kaip pro šalį lekia galingas žmogus. Skuba, lekia ir nepaklausia, kaip aš. O kažkas vis keičia spalvas... Bet aš nukritus nuo pjedestalo nebesisuku jų verpete. O žmonės, tie, kuriuos kažkiek irgi mylėjau, pamatė, kad raudoni lietūs kaupias virš galvų. Jie stebėjos ir apgailestavo, bet taip jau būna, kad angelui pakerta sparnus.
Jau šiandien, kai išsilaisvinau pati nuo savęs, nebeišvydau mažos mergaitės rožine suknele... Vėliau mąsčiau, ar išvis ji dar egzistuoja. Ar dar išvysiu veidrody jos žavingą, kuklią šypseną. O galingi žaibai net čia dangų skrodė... Dievišką tylą žudė griausmingi garsai... Jau greit... Ir kai raudoni lietaus lašai iš aukštybių pabirs, tegu nebylūs veidai nesistebi, kad elgeta karalius virto...
Ir angelai krenta iš rojaus...