lieku su tavo šešėliu

Jau daugiau nei mėnesį žvelgiu į baltą popieriaus lapą. Negaliu rašyti, nors noriu rašyti apie tave. Tu kažkur išvykusi. Labai labai toli ir labai seniai... Jaučiu tave. Bet tai ne tu. Nepažįstu tavęs tokios. Kažkur toli, iš atgal šmėžuoja tavo Šešėlis. Dieve, koks jis man gražus! Ne, jis man mielas. Didelis. Artimas. Mylintis. Ir labai geras. Negaliu atsisukti į jį, nes bijau, kad jis virs tavo šiandieniniu vaizdu. 
  Vis dar vyliausi, kad tai tik man taip. Ėjau gatvėmis, šaukiau ir verkiau, prašiau žmonių, kad padėtų man neprarasti tavęs tokios. Kad sulaikytų, grąžintų. Deja... Jie bando įrodinėti, kad tu graži ir gera atrodei tik man. Kad mylėjau tave, garbinau, kad kėliau į aukštybes, paversdamas tave dievu. Taip tave išpaikindamas. O dabar, pasak jų, turime abu skaudžiai tėkštis ant žemės.

Aš kritau. Negaliu pakelti savo veido. Aš bijau atsisukti ir prarasti tave tokią, kokia buvai. Ir nenoriu, kad tau skaudėtų. Lieku su tavo šešėliu.