Ešelono malda

Skara lininė ant ratelio...
Kuodelis vilnų nesuverptas...
Ir obelys taip skaudžiai žydi...
Rauda. Sūnus ištremtas.

Gyvuliniu vagonu geležinkelio bėgiais,
Su nosine balta tarp pirštų,
Vėjo bučiuojamas į kruviną veidą
Ir nuogas atodūsis: „Mirštu... „.

Plazda viltis danguje nerami.
Gyvybė gęsta gyvulių vagone.
Širdis neritmingai krūtinėje virpa:
„Aklam traukiny ar šaltam barake? „

Sutinusios akys, bala eritrocitų,
Šimtai kilometrų, sužvėrėję kareiviai...
Tik šautuvų buožėmis alkis nurimsta...
„Kurgi jūs esate, sielų pirkėjai? „

„Greičiau pasiimkite manąją sielą,
Neleiskite degti kančioj ir skausme.
Žinau, kad sunku bus palikt šį pasaulį,
Ilgėsis tos obelys ir mano mama... „

Bet aš dar sugrįšiu į gimtąjį kraštą
Vėjo nešiojama kelkraščio dulke.
Atverkit vartus - į svečius atkeliausiu
Ir jei teberasiu, paguosiu motulę. „