Kai aš kalbu, be žodžių ir be įspraudų,
Kai aš kalbu tiktai tyla be sakinių -
Tu supranti neklaustas ir nebyliai
Teišsiduodi savo buvimu.
Kai aš kalbu be balso ir be raidžių,
Kai aš kalbu atsisakydama garsų -
Tu supranti daugiau iš vieno žvilgsnio
Negu iš tūkstančio kolegos pavyzdžių.
Kai aš kalbu be rašto ir be priesaikų,
Kai aš kalbu savim ir per save -
Tu negali išbūt greta, nes žinomybė
Taip skaudina ir glumina tave.
Kai aš kalbu be strofų ir be sintaksės,
Be mimikos, be uždraustų klaidų -
Tu išsiduodi per nevalingus virpesius,
Kol ji prašneks. Tuomet aš čia, ten – tu...
Taip, priešpaskutinė eilutė išties ,,sušlubuoja" ritmikos atžvilgiu, tačiau ji galėtų ,,kristi" į akis ne tik šiuo,daugumai matomu trūkumu. Ar ši eilutė negali būti laikoma prasmine, užkoduota ar pan., juolab jog po jos seka Jūsų neįvertintas (nesuprastas ar tiesiog nepastebėtas)garsinės kalbos įvedimas į bendrą eilėraščio tylos pojūtį. Antra vertus, suintensyvėjusi, sugriežtėjusi balso tonacija ties ,,šlubuokančiu" <per nevalingus virpesius> leidžia pastraipą ,,išskaityti" kaip ritmišką (beabejo - nors ir netobulai).
Eiliavimas mano gal ir primityvus, vertinti skaitytojui, tik jau ne dėl ,,kai aš , kai aš, kai aš", nes ,,pakartojimai" poezijos skaityme turi savą reikšmę...
Kad ir kaip ten bebūtų - ačiū ir už kritiką, ir už pagyrimą:)
Tu išsiduodi per nevalingus virpesius, – čia ritmas sušlubuoja – palygink su pirmąja šio posmo eilute. Geriau: 'tu išsiduodi nevalingu virpesiu' tada suskamba.
arba dar kitaip...
'Kol ji prašneks. ' – neaišku, kas prašneks.
Primityvokas eiliavimas, truputį erzina kai aš , kai aš, kai aš... kažkaip nuobodžiain karyojasi...