Lelijų vynas

Mėnesienos durklas styro liūno aky -
Tuojau ašaros baltosiom lelijom ištrykš.
Begarsio šauksmo gijos nusidrieks ratilais,
Vandens siela blaškysis slaptų gelmių takais.

O šalto spindulio dyglys - nuskendęs kardas.
Jį pažas dugnan sviedė, prakeikdamas to plieno kietą šerdį.
O, kad jos visos subyrėtų mūšio žaizdro ugnyje, jis meldės.
Šįvakar saulė nesileis, laikys naktis ją juodasparnė.

Taip ir sėdėjo pažas, stebėjo pasilenkęs
Užmaršty nublukusį miegančio liūno veidą.
Už jo, kryklės lanksčia šaka bežaisdama, švieselė
Vis žybčiojo. Kas tai, gal žaltvykslė? Mergelė.

Ji prisiartino iš lėto, prie pažo kojų ji prisėdo,
Lelijų sunkiažiedžių balta puokšte apsirėdžius
Savo baltus it linas plaukus. Ir sviedė jinai jas
Ant juodo kupolo. „Kardas nuskęsta, o lelijos - ne. „

„Tačiau plienas nevysta, kaip štai tos gėlės“ -
Tarė pažas pats sau, nors iš tiesų ir žavėjos
Trapiu ir gyvu grožiu daug labiau, nei tuo karo kryžium.
Žavėjos ir mergelės akim, kurios tapo jam saule, pranašavo rytą.

„Ateiki pažiūrėt mano lobių, kurių nieks niekada neišplėš -
Pilni laukai lelijų, jos lietaus aureolėj žydės.
Taurelės nektaro, tai saldžiausiasis vynas,
Jau ir mes apraizgyti jų meilės syvais.

Lelijom puošiu savo plaukus, apipinu žirgo kasas,
Jomis apkaišau sūnaus lovą, jam išjojus karan.
Tegu jos neamžinos, nudžiūsta ir vysta,
Bet, o, kaip jų kvapas glosto man širdį! „

Taip jiedu sėdėjo ir laukė vėlyvos aušros.
Visi rojūs nutolę, ir jau negirdėt jų dainos.
Netrukus kraujo pašvaistė išdegino šaltąjį mėlį.
Pažas sodino leliją baltą, dėkinga žemė ašaras sugėrė.