Safyras ir Titnagas

Vanokit, vėtros, dar smarkiau mano akis -
Jos jau randais apėjo, išdegino mirtis
Jau vaiskų mėlį, kur kaidais ledu žėrėjo,
Kur švietė iš gelmių manoji siela niekadėjo.

Draskyk, brangi ugnie, ir mano plaukus, neatgis
Jau ta juodoji aureolė, tas deimantas tamsus nukris.
Ir lūpos jau kartaus medaus ragavo, jas lytėjo
Aksomas lapų pūvančių, kur Cernunas praėjo.

Kadaise taip žavėjaus aš safyru, o pamilo titnagą širdis.
Ir pasirinko ji užakti, žadėjo dūmotu krištolu pavirst.
Kiek gaiveliojau ją aš, tik šypsojo ir šydais apsirėdė,
Nuo tolei sergėjau aš ją lyg brangų porcelianą laiko dėlei.