Dryžuotoji I

Kodėl mane taip paniekinai, klausė ji, kodėl pasmerkei tokiam kentėjimui? Medinės rankos tiesėsi į šviesą ir šilumą, tačiau kūnas nenorėjo palikti tamsaus užkaborio – miške ji niekam nereikalinga, ten jos nekentė, iš jos šaipėsi, tyčiojosi, vadino ją Dryžuotaja. Todėl ji lindėjo oloje, slėpdama save nuo saulės, apnuoginančios ją ir jos apsigimimą, bergždžiai klausdama ją sukūrusios esybės – kodėl? Kodėl sukūrei mane ir paleidai į šį pasaulį? Ar tam, kad pasijuoktumei iš manęs? Kad galėtum stebėti, kaip kiti juokiasi? Kodėl aš čia? Ji meldė savo Kūrėją baigti jos kančias, nutraukti jos beprasmį egzistavimą, tačiau Kūrėjas, kad ir kas jis būtų – Dievas, Kosmosas ar saulė danguje – neatsiliepė į jos maldas. Taip bėgo dienos, kupinos beprasmio laukimo, lydimos baimės, jog net ir čia, jos kape, vienąkart kas nors pasirodys, norėdamas pasijuokti iš jos, dar labiau sužeisti jos kraujuojančią širdį.
Vieną dieną Kažkas vis dėlto atėjo pas ją. Ausys išgirdo švelnius žingsnius, noselės užuodė salsvą kvapą. Kažkas švelniai paglostė jos lapuotą galvą, perbraukė ranka per gruoblėtą jos žievę. Vargšele, Kažkas ėmė kuždėti jai ausin, užguita, pasislėpusi nuo visų, ar tikiesi merdėti šiame purve iki savo dienų galo, kol visi tave užmirš, kol kirminai sugrauš tave? Nedrebėk – ar tu bijai? Galvoji, kad atėjau tik pasukioti baslį, įsmeigtą tau į širdį? Aš atėjau tau padėti, tačiau tik tuomet, jei tu padėsi man. Sakyk, ar nori pamatyti, kaip atrodo dangus, kaip išrodo ta niekinga padermė, kuri tave drasko savo pašaipom, o, sakyk, juk save, Dryžuotoji, pamatyti taip pat norėtum? Aš tau duosiu regėjimą, tačiau ne už, nepyk už posakį, gražias akis. Kaip žinai, nieko šiame pasaulyje nedalina dykai, juk taip? Turėsi padaryti du darbus, už kiekvieną gausi po vieną akį. Nepasitiki manim? Bet tu juk neturi ko prarasti! Nori likti užsidariusi savo pragare be galimybės ištrūkti? Teisingai, Dryžuotoji, žinojau, kad tu suprasi.
Kažkas sėdėjo greta, tyliai niūnuodamas negirdėtą melodiją, švelniai glostydamas jos šiurkštų kūną. Galiausiai prabilo: šiaurėje, už dienos kelio, stovi namas. Tame name egzistuoja padaras, kuriam nesvetima teisė atimti gyvybę. Patek į namą, rask, ko man reikia, ir pasistenk nemirti, iki kol negrįši į šią olą. Taip pat įsimink – kelias pirmyn bus trumpas, neužtruksi pusantros dienos. Tačiau kelionė atgal... na, tu žinai šio pasaulio dėsnius. Jei bandysi grįžti tuo keliu, kuriuo atėjai, keliausi be galo ilgai. Taigi, kai gausi tai, ko aš noriu, pasistenk surasti trumpesnį kelią atgal. Ir dar šis tas... Kažkas pasilenkė prie pat jos, tyliai kuždėdamas.
Svečias  dar valandėlę sėdėjo šalia, glostė gruoblėtą odą. Tuomet dingo: tik išslystantis šešėlis Dryžuotosios sąmonėje. Ji gulėjo nejudėdama – pūvantis rąstas tamsoje. Tačiau šešėlis paliko jai peno apmąstymams.

***

Išsukiotos galūnės arė miško paklotę, miško  gyventojai spruko šalin, savo kelyje pajutę priekin besistumiantį padarą; Dryžuotoji konvulsiškais judesiais, uosdama, klausydama ir liesdama judėjo šiaurėn. Rankos, apaugusios kieta žieve, buvo apdraskytos, aptekėjusios sula – judėti nelygia vietove, kurioje gausu akmenų, buvo skausminga. Dar šiek tiek, sklandė mintis. Laiko yra pakankamai, žaizdos užgis. Greičiau pasiekti tikslą.

***

Dryžuotoji sustojo, priešais save neapčiuopusi nelygaus paviršiaus, negirdėdama priekyje šlamančių lapų. Namas stovėjo plačiame lauke, apaugusiame lygia neaukšta žole. Baimė nedavė ramybės – tvarinys, galintis atimti kitam gyvybę, pasaulyje, kurioje neegzistavo žodis žudyti, buvo toks keistas, toks... na, svetimas, net ir jai, atstumtai kitų. D. Jautėsi nejaukiai – noras apsigręžti ir niekados neperžengti priešais stovinčio namo slenksčio buvo stiprus kaip mėšlo kvapas uždarame tvarte. Kitoje vietoje, kitu laiku ji būtų tiesiog apsisukusi ir patraukusi savo beprasmiais keliais. Tačiau  šįsyk ji turėjo stimulą – galimybę gauti akis. O tai jau būtų šis tas.
Deformuotas rąstas miško pakrašty atgijo, patraukė per tvarkingai nupjautą veją; D. stūmėsi pirmyn lėtai, savo pačios neskubriu tempu, kokiu ji darydavo viską, kartais uostydama orą, kartais stabteldama įsiklausyti į aplinkui sklandančius garsus. Dviaukštis namas stūksojo priešais, nebylus lyg uola; baltos langinės šiek tiek judėjo pirmyn atgal, gal judinamos vėjo, gal judėdamos savaime – D. pasaulyje namas galėjo būti ne tik negyva įvairių medžiagų konstrukcija, skirta gyventi. Namas gali būti gyvas, medis nebūtinai yra medis – kiekvienas simbolis, kurį gali pamatyti, išgirsti, paliesti ar užuosti, galėjo slėpti visiškai kitokią esmę/reikšmę.
Jos ataugos, atstojančios rankas, apčiuopė medieną – priešais buvo trys laipteliai, vedantys į namo prieangį. Šliaužimas per negyvą medį prilygo šliaužimui per skerdieną; D. stūmėsi kratoma drebulio, vildamasi, kad namo vidus bus išklotas kokia nors danga. Rankomis ji pajuto, kad paviršius pakito ir priešais atsirado daiktas, kurį galima pastumti – durys. Kūnu nustūmusi duris, D. nudžiugo, priešais pajutusi minkštą dangą. Tačiau džiaugsmas nesitęsė ilgai – namo gilumoje pasigirdo triukšmas; būtybė, esanti name, niokojo viską, ką užtiko savo kelyje, trankėsi į sienas. Visa ši avantiūra gali baigtis tikrai liūdnai, pamanė D., įžengdama pro duris.

***

Persiškas kilimas, kuriuo buvo nuklotos grindys, sugėrė jos žingsnius, vertė jaustis šiek tiek ramiau ir saugiau. D. lėtai judėjo, bandydama surasti kelią viršun, į antrąjį aukštą; ją aplankęs Kažkas sakė, jog būtent ten bus daiktas, kurio jam reikia. Rauda, aimanos ir niokojimo garsai pasigirsdavo tai vienoje, tai kitoje pusėje. Ribotoje erdvėje įkalinta būtybė, atrodo, klajojo savo labirinte, neprieinamame D., tačiau po kurio laiko atėjęs supratimas, kad triukšmas skamba vis garsiau ir garsiau, nedavė ramybės – nors judėdamas jam vienam žinomais keliais, sutvėrimas pamažu artinosi link jos. Tikriausiai reikia skubėti, manė D., kad... na, galbūt būtybė turėjo ir savo laiką, ne tik erdvę, tačiau galėjo būti ir taip, kad tekant minutėms padaras tik artės, kol galiausiai pasieks ją.
Ataugos užčiuopė kažką panašaus į laiptelius, sutiktus namo prieangyje; nerangiai rangydamasi Dryžuotoji pradėjo stumtis viršun, kai, staiga, netikėtai, didelei jos nuostabai, triukšmas pasigirdo tiesiai už jos, įveikusios jau pusę laiptų.
Padaro, kurį tu sutiksi, esybę sudaro kelios dalys, anuomet po žeme šnabždėjo jai Kažkas. Viena dalis yra jo suvokimas, kad jis yra, koks jis, jo mintys; pavadinkime šią dalį Ego. Kita dalis, kurios jis nežino turįs, yra prigimtis ar greičiau gaivalas, verčiantis jį daryti veiksmus ir siekti vieno ar kito tikslo, kurio Ego paaiškinti nepajėgia.  Šios dalies vardas – Id. Trečioji dalis yra norai, kitų primesti jam prieš jo valią, tačiau jis apgaulingai laiko juos savo paties norais. Šioji dalis yra Superego. Visos trys dalys tarpusavyje nesutaria bei gimdo įtampą, o įtampa gimdo energiją ir kančią. Būtent šis nesutarimas tau garantuoja galimybę išgyventi sutikus tą padarą – jei įtikinsi vieną dalį, kad tu medis, o kitą dalį, kad tu – judanti būtybė, jo esybėje kilusi sumaištis duos tau progą išsigelbėti. Tačiau tas pats nesutarimas daro šį padarą tokiu netobulu, žemesniu už tave ir kitus šio pasaulio įnamius. Šis dalių konfliktas neleidžia jam suvokti gyvenimo, todėl randa būdą priversti kūną atimti svetimą ir savą gyvybę. Pasinaudok gauta proga sumaniai, kad neprarastum savosios gyvasties, tačiau naudokis ja savo nuožiūra – aš negaliu daugiau patarti, ką geriau daryti jį susitikus.
D. suvokė, kad namo šeimininkas jau pastebėjo ją, todėl apsimesti negyvu daiktu, viliantis, kad niokojanti jėga praeis pro šalį, buvo per vėlu. Vienintelė viltis, jos manymu, buvo judėti pirmyn, aklai viliantis pasiekti kažkokią saugią vietą, kur pavojus nebegrės. Už nugaros pasigirdo kurtinanti vaiko rauda – milžiniškas kūdikis ropojo koridoriais, verkdamas ir naikindamas baldus pasitaikiusius jo kelyje. Nors anksčiau niekada nebuvo susidūrusi su tokios rūšies padaru, D. intuityviai nujautė jį esant dar jaunikliu, visiškai priklausomu nuo motinos. Monstras, tačiau dar vaikiškai tyras ir nekaltas – jai net šiek tiek pagailo kenčiančios būtybės.
Klausa bylojo, kad padaras yra tiesiai už jos, tačiau neartėja – tikriausiai laiptai buvo jam per siauri. Nusiraminusi D. pradėjo lėčiau judėti tolyn, tačiau kelias niekaip nesibaigė. Turbūt namas yra jo kūrinys, pamanė ji, todėl paklūsta padaro įgeidžiams – jei jis negali manęs pasiekti, padarys taip, kad aš nenutolčiau nuo jo, kitaip tariant, niekada nepalikčiau šių laiptų. Tačiau laiptai, nors neįprastai ilgi, netikėtai baigėsi. Sąmonė, pati save įkalinusi kančios ir savo ribotumo sukurtame kalėjime, neteko susidomėjimo įsibrovėliu, nusprendusi užsiimti tolesniu savo ir aplinkos naikinimu.
D. atsidūrė patalpoje su angomis į išorinį pasaulį. Jei būtų turėjusi akis, ji būtų suvokusi, kad tai yra keista, nes iš išorės namo antro aukšto langai atrodė aklinai uždaryti. Tačiau lengvas skersvėjis ir vos girdimas miško šnarėjimas bylojo, kad ši patalpa turi sąlytį su jos pasauliu.
Priešais save D. išgirdo ir užuodė vienintelį daiktą – tai, ko reikėjo Kažkam. Pusė kelio įveikta, pamanė ji, tereikia paimti daiktą ir pargabenti jį. Tačiau daiktas nesidavė paimamas – jis skleidė šilumą, kvapą ir garsą, tačiau jutimo juslė jo užčiuopti negalėjo. D. juto, kad palietus atauga tą vietą, kurioje daiktas turėjo būti, šiluma apėmė jos „ranką“, išraižė raštus jos žievėje. Ką gi, pamanė D., jeigu aš negaliu jo paimti, vadinasi, jo negalima parnešti. Tuomet tai, ko reikia Kažkam, bus šie raštai, įspausti manyje.
Kūdikio verksmas vėl pasigirdo, tik šįkart arčiau, nei ji tikėjosi. Galbūt laiptų koridorius, paklusdamas kūrėjo valiai, prasiplėtė tiek, kad kūrėjo įsikūnijimas galėtų laisvai judėti, galbūt pats kūrėjas sumažėjo – nežinia, tačiau D. tapo akivaizdu, kad kelias apačion, kuriuo ji tikėjosi eiti, buvo užtvertas. O kito kelio apačion, jei tik toks buvo, paieškos kainuotų laiką. Lėto būdo D. mąstymą pasiekė tokia pat neskubri, tačiau išganinga mintis – ji patraukė ton pusėn, iš kurios jautė silpną vėjelį. Prašliaužus pro negyva mediena nuklotą angą į išorinį pasaulį, jei neliko nieko kito, kaip kristi žemėn nuo namo stogo.

***

Nulaužtos galūnės sopėjo, tačiau Dryžuotoji nesijaudino – žaizdos užgis, kas nukrito – ataugs. Svarbiausia, manė ji, kad galūnė su raštais, žadančiais jai regėjimą, buvo sveika.
Truputį suglumusi ji patraukė nelygiu miško keliu, kuriuo čia atėjo. Nors namas ir padaras jame – kietas riešutėlis, galbūt dar sunkesnė užduotis pasirodys grįžimas atgal, bylojo Kažkas. Jei namą pasieksi per kelias dienas, kelionė atgalios gali užtrukti keletą metų. Įsimink: tas kelias – tai ne šiaip tiesė, nubrėžta ant smėlio, nekeičianti savo ilgio, nesvarbu, iš kurio galo matuosi; tas kelias – tai mąstanti būtybė, kintanti pagal savo užgaidą. Stenkis kaip nori, tačiau rask kitą būdą grįžti čionai. D. jautėsi suglumusi, nes nesuprato, kam ieškoti kito kelio, jei ir šiuo puikiausiai galima grįžti atgalios. Juk laiko visados užtenka, mąstė ji. Keliaudama atgal, D. svajojo apie dalykus, kuriuos galės nuveikti gavusi regėjimą.