– anapus abejonės/kiti krantai –

Abejoti/nustebti/atsiverti arba būti abejingu/priešintis/o gal nieko nedaryti. Tiespanašiai tariami žodžiai, tačiau tuo pat metu visiškai skirtingi savo turiniu, savo esme. Abejingumas – savimi /susirūpinusio aš/ laikysenos išraiška, jis mato tik save patį, tik abejingumą.

            /Judas – aš/ kasdien žvelgia į veidrodį, jo pasižiūrėjimai vis dažnesni, skrupulingi, atidūs, Judas įsimylėjęs, jis myli Abejingumą, kuris yra jis pats. O Judo kolega Veidrodis – Platono olos alegorija, šešėlių pasaulis, simuliakras, fiktyvios tikrovės atspindys, mirtis kitiems. Juodu nesipyksta, gerai sutaria, kits kitam netrukdo, - padeda.

              Pažintis/išpažintis/pokalbis/dialogas – didžiausi abejingumo priešai, mat pastarieji nuolat veidrodį išblizginą, numazgoja, nugramdo, atveria. Tarp veidrodžio ir stiklo tik sidabro siena. Sugriaunama sidabro siena, sugriaunamas abejingumas, sugriaunamas Platonas, sugriaunama idėja apie daiktus ir žmones, apie Dievą kaip teoriją, apie žmones kaip hipotezę, atveriami tikri žmonės, tikri daiktai, tikri veidai, tikro pasaulio. Ne tas, kurį dovanoja Visagaliu pramintas abejingumas. Suplyšta šydas dengęs visą filantropišką buvimą, nuplaunamas langas /į Tu/į Tave/ į Tau/dėl Tavęs. / Pakaks apie Judą ir apie jo draugą Abejingumą. Rašau ne apie tai. /

              /Nuostaba ir abejonė/ – visiškai priešingos Judui ir abejingumui, nors kiti pastebi panašūmų. Aš jų neįžvelgiu, tai būtų net ne etiška abejonės ir nuostabos atžvilgiu. Abejonės ir nuostabos geriausia draugė /Etika/. /Etika/ kaip praktinės filosfijos sritis, ieškati absoliutaus Gėrios ir Tiesos. Mat abejonė pažinusi /Kito Tiesą/ demaskavusi savo egoizmą, priglunda, prisišlieja prie pasitikėjimo, Ji patikriną jį, išmėgina ir įsitikinusi Jo atsidavimu – lieka ištikima iki kaulų smegenų, iki paskutinio siūlo, iki Dievystės apie Dievą ir Žmogystės apie žmogų, iki vandens ne voniose, o Jūrose ir šuliniuose, iki natūralumo bei prigimties, kuri tokšta Gėrio. Abejonė išnyksta, ištirpsta dėl kito, sudaužo visus veidrodžius. Ji – Dvasios judesys, vienas kitą mylinčių žvilgsnis, nuostaba /Kitu/. Abejinė neturi /a priori/ laikysenos, veikiau kritinį t. y., objektyvų nusiteikimą, proto ir imlumo viskam, kas nėra ji pati momentą. /Tereikia būti šiek tiek geresniais vienas kitam. /Anapus abejonės – pasitikėjimas/ drąsa/ištikybė/ateitis ir dabartis/moteris ir vyras/senas ir jaunas/Dievas ir žmogus/nebijanti baimė/anapus – Gyvenimas. / 
           
            Nors gal Tu esi atskira sala, ir gal Tau visiškai nepakeliui? Bet jei norėtum – Tavęs laukia mano arbata Tavo abejonėms.