Surasta

Kažkas ne taip. Kažkas t i k r a i ne taip.
Negaliu pasakyti, kas mane baugina. Gal tas didžiulis voras už manęs? Bet vakar jis manęs negąsdino. Darsyk pažvelgiu į vorą. Jis atrodo kažkoks kitoks nei vakar, tarsi... subliuškęs. Suvokusi sustingstu - jis n e g y v a s. Tame pačiame voratinklyje tupi ir kitas voras, mažesnis ir žalsvai pilkšvas. Jau vien nuo jo spalvos mane krečia drebulys. Atrodo, kad nuo jo sykiu su voratinklio gijomis sklinda siaubas. Ir ką aš čia veikiu? Kodėl nesėdėjau namie? Užsimaniau grynu oru pakvėpuoti, kvaiša. Namo, greičiau namo. Bėgte nubėgu prie savo laiptinės durų ir sustoju kaip įbesta. Tiesiog mano akyse žalsvai pilkšvas (!) voras visą tarpdurį apraizgo voratinkliu. Mane tiesiog smaugia baimė. Noriu namo, kur saugu. Noriu namo!
-Eime, tas voras nieko nedarys, - išgirstu balsą greta savęs. Į mane šiek tiek susirūpinęs žvelgia gal 40 metų vyriškis. Jis man kažkur matytas, gal koks nors naujas kaimynas?
-Nagi, eime, - pakartoja, nubraukia ranka voratinklius ir įveda mane į vidų. Šakės, kaip tamsu laiptinėje. Pasišviesiu mobiliuoju. Kur gi jis? Rankinė! Palikau kieme rankinę. Kaip kulka išlekiu lauk. Kieme jau beveik tamsu. Keista, juk laiptinėje buvau vos minutę. Kodėl taip staiga sutemo? Man baisu, tikrai baisu. Štai mano rankinė. Pasileidžiu laiptinės link, tik staiga prieš mane lyg iš po žemių išdygsta šuo. Aaaaa, šuo dar vienas gyvūnas, kurio aš bijau (neskaitant vorų, tarakonų ir t. t.). Galas. Galas. Galas.
-Eik sau! Namo! Namo! - vėl tas pats vyriškis. - ar tau viskas gerai?
-Eee... regis, taip.
-Kuriam bute gyveni?
-19.
-Aš tave palydėsiu.
-Gerai, - atrodo, tikrai kaimynas.
Kopiant laiptais nepaaiškinama baimė manęs nepaleidžia. Rodos, ji sklinda iš visų sienų. Lengviau atsidūstu, pamačiusi savo duris.
-Štai mano butas. Ačiū, kad palydėjote. Vi..
Nutylu pusėj žodžio. Staiga apima jausmas jog kažkas negerai. Atsisuku į savo naująjį pažįstamą. Jo akys dega. Iš burnos veržiasi balsas, kraupiai duslus - tarsi iš kapo duobės.
-Viskas pasaulyje turi savo kainą. Viskas. Tu taip pat.
Mnao akyse jis pavirsta šikšnosparniu, šiurpiai kvatodamas nusklendžia link mano buto durų ir palietęs jas dingsta.
Mano širdį perveria ledinis siaubas. Viskas paaiškėja - vorai, staigi tamsa, šuo. Aš surasta. Dūstu iš siaubo, jaučiu kaip baimė mane supa ir spaudžia iš visų pusių. Noriu rėkti, bet mano balsas subyra į tūkstančius šukių, aš springstu jomis.
Pro šalį prakaukši žingsniai. Ema grįžo. Kodėl ji nieko man nepasakė? O gal aš neišgirdau? Ema išsitraukia raktus ir sustoja priešais duris.
-Neliesk! - sušunku. - Jas Pažymėjo!
Ema nesureaguoja. Suvokiu, kad ji manęs negirdi. Po kojomis dega šikšnosparnio ženklas, akis aptraukia tamsa, ausyse aidi šiurpus kvatojimas. Staiga viskas dingsta. Akimirksniu suvokiu, jog užtvaros nebėra. Puolu prie Emos, bet tą pačią sekundę suprantu, kad jau per vėlu. Jos pirštai sugniaužia durų rankeną...