,,Prorsum“ 2009 (istrauka is romano)

***
    Gražiai leidžiasi saulė. Kaip visada, tokia ryški, raudona. Jie stovi tuščioje pakrantėje ir stebi jos lėtą kelionę ties dangaus ir vandens riba. Kur ne kur vaikšto žmonės, bėgioja šunys. 
    - Manau, kad šiai nakčiai liksim čia, nėra tikslo ieškoti kitos vietos. - nusprendžia Michaelis.
Netolimoje aikštelėje ruošiasi nakvynei dar pora turistų,, namelių“.
    -Važiuosim prie jų, ar nori atskirai?
    -Man vis viena.
  -Tada važiuojam.
Jie sustoja šalia kitų dviejų, pasveikina,, kaimynus“  ir nueina į pakrantę.
    -Kaip manai, kas tie žmonės? Man moteris  iš artimesnės mašinos pasirodė kažkokia keista. Įpač jos žvilgsnis.
    -Tikrai?
    -Nežinau, gal tik taip pasirodė.
Jie žingsniuoja lėtai palei pat vandenį. Pakrantė čia  smėlinga, nugulta gausybės mažų kriauklių ir į kupstelius sustumtų jūros žolių. Danielei kyla noras jas rinkti, kaip vaikystėje, kai su tėvais lankėsi prie Baltijos jūros. Tada pririnko visą krepšelį, o vėliau išdalino kiemo vaikams.
  Kai jie pagaliau sugrįžta prie mašinos, jų kaimynai sėdi lauke ir vaišinasi vynu. Moteris, kurią Danielė pavadino keista draugiškai nusišypso jiems ir pakviečia kartu praleisti vakarą. Michaelis tuojau pat sutinka. Jis jau toks, kalbina visus ir visų taip pat tuojau pastebimas, nors Danielė bent šį kartą mieliau išvengtų nepažįstamos draugijos. Bet prieštarauti nedrįsta. Jis išneša patogias kėdes ir abu prisijungia prie grupelės. Keliaujantiems toks bendravimo būdas savaime suprantamas dalykas ir dažnai praktikuojamas. Pažintys užsimezga greit, kartais praleidžiama kartu kelios dienos ar savaitės, pasikeičiama adresais ar telefonais, bet labai retai jos pereina į ilgesnę draugystę. Žmonės tiesiog kalbasi, be įsipareigojimų, ateities planų, pasikeičiama sukaupta kelionių patirtimi, pasipasakojamos gyvenimo istorijos, kartu išgeriamas tam tikras alkocholio, kavos ar arbatos kiekis ir atsisveikinama iki kito karto ar iki niekada. 
Taigi ir šiuo atveju pasidalinama standartine informacija. Jie sužino, kad jų  kaimynai atvykę iš Švedijos. Susikalbėti angiškai abi pusės neturi jokių problemų. Danielei,, užkliuvusi“ moteris noriai kalba. Ji dirbusi medicinos seserimi onkologinėje ligoninėje ir neseniai išėjusi į pensiją. Jos svajonė buvusi apkeliauti Angliją. Kita pora visą gyvenimą vertėsi kepdama duoną. Jau penki metai pensijoje. Antroji moteris kiek tylesnė. Gal dėl blogesnio kalbos žinojimo. Bet jos vyras kalba už du.  Kiek laiko jau kelyje? Pora mėnesių. Kiek dar ruošiasi išbūti? Bus matyt... Kaip jie? Povestuvinė kelionė? Ne. Tiesiog šiaipsau, kur akys veda. Kada baigsis? Taip pat dar nenusprendė. Vyno butelis gana greit ištuštėja ir Michaelis atneša sekantį, gautą vienoje iš knaipių. Danielė vėl stebisi, kaip greit jis suranda bendrą kalbą  ne tik su visai nepažįstamais, bet ir tokio didelio amžiaus skirtumo žmonėmis. O nepraėjus nei valandai vyrai tikrai pasijunta,, savam elemente“ ir stebint iš šalies atrodo, kad grupelė sėdinti prie puslankiu sustatytų kelionės automobilių vandenyno pakrantėje pažįsta vieni kitus visą gyvenimą. Moteris kalbina Danielę. Pagaliau pakviečia nueiti prie jūros. Nors Danielei būtų kur kas mieliau likti būryje, bet atsisakyti tiesiog nepatogu ir ji priima kvietimą.
Susėda abi ant sauso smėlio ir kurį laiką tylėdamos klauso vandenyno bangavimo.
  -Kaip gerai, kad judu keliaujat. Na kad galit keliauti. Aš visą gyvenimą tik svajojau apie panašią galimybę, bet, pati supranti, šeima, darbas, trys vaikai, ir aišku gana riboti finansai neleido išjudėti iš namų toliau kaip iki šiaurinės žemyno dalies. Atostogų metu mes dažnai ją lankydavom. Ji tiesiog nuostabi: Ypač Norvegija savo Fiordais, civilizacijos nepaliesta gamta šiaurinėje dalyje. Kai kurie žmonės ieškantys vienatvės įsikuria ten, vietose, kurias pasiekti galima tik vandeniu todėl vienintelė susisiekimo galimybė su pasauliu lieka kartą per savaitę užsukantis nedidelis laivas. Praleidom ir mes vos ne visą vasarą tokioj sodyboj. Tai tikrai nenusakomas išgyvenimas. Aišku tik tiems, kuriems  buvimas gamtoje teikia malonumą.
Ji klausia Danielės, kokia jos profesija ir ši atsako, kad dirba notarų kontoroje.
Moteris kalba toliau:
      -Aš buvau maždaug tavo metų, kai nuėjau dirbti į onkologinę ligoninę. Pradžioje negalvojau ilgai ten likti, bijojau žiūrėti mirštantiems į akis, bet palaipsniui apsipratau ir net nepajutau kaip sulaukiau pensijos. Juk taip jau gyvenime yra, kad prie visko daugiau ar mažiau priprantama. Man asmeniškai sunkiausia buvo apsiprasti su vaikų mirtimi. Jie kitaip nei suaugę ją supranta. Dažnai būna netgi tam tikra prasme stipresni ją priimti kaip neišvengiamybę. Man buvo labai įdomu kodėl taip yra, todėl ten dirbdama pradėjau pamažu domėtis, kalbėtis su jais, analizuoti. Ne tik su vaikais, taip pat ir su suaugusiais. Atrodo, kad yra penkios fazės prieš mirtį, ar kitaip sakant susirgus nepagydoma liga. Pradžioje būna nenoras patikėti, kartu šokas, kaip galėjo taip atsitikti, atkakliai viliantis, kad tyrimai paprasčiausia klaida. Paskui seka baimė, supratus jog vis dėl to ne kas kitas o šį kartą tu esi tas sekantis ir kad tau skirtas gyvenimas turi net labai ribotą laiko tarpą. Vėliau atsiranda pyktis - neviltis, klausimas,, kodėl aš? “  Palaipsniui pereinama į depresija:,, koks skirtumas kas kur vyksta, kas turi kokias problemas, juk aš jau tik svečias“. Ir visų paskiausiai seka susitaikymas. Visi, ar beveik visi išėje paskutinėmis dienomis ar valandomis žvelgdavo ramiu žvilgsniu tyliai stebėdami aplinką ir aš žinodavau, kad lemiama valanda jau visai netoli. Retas apie tai kalbėdavo.  Einant metams aš pradėjau užeiti pas juos į palatą, kai ateidavo ta susitaikymo fazė ir prabūdavau gana ilgai. Tada ir pradėjau domėtis viskuo, kas buvo kada ir kur aprašyta apie pomirtinį gyvenimą, atgimimą, panašius dalykus. Taip sužinojau, kad  kažkur senelių namuose buvo toks šunėkas, kuris žinodavo kada kas mirs. Jis eidavo į mirštančio kambarį ir sėdėdavo prie žmogaus net kelias valandas, taip,, palydėdamas“ pastarąjį į amžinybę. Net virš penkiasdešimt tokių atvejų buvo priskaičiuota. Po to mokslininkai bandė išsiaiškinti kur slypi šuns to keisto sugebėjimo esmė, bet nieko konkretaus taip ir negalėjo pasakyti. Vieni kalbėjo apie atsirandantį kvapą, kiti apie,, antgamtinį fenomeną“. Aš su ligoniais  kalbėdavau apie panašius atsitikimus, jų gyvenimą, buvusias laimingas akimirkas: vaikų gimimą, pirmą meilę, kažką, kas paliko gerus atsiminimus ir apie galimybę  vėl atgimti. Matydavau  kaip jų veidai kuriam laikui nušvisdavo ir dauguma išeidavo su viltimi, kad mirtis tai laikinareiškinys, o jų išnykimo baimė nebebūdavo tokia didelė.
    -Na o kaip vaikai? – klausia Danielė sudominta tokios keistos jų pokalbio temos.
  -Vaikai supranta mirtį kiek kitaip. Jie nežino sąvokos amžinai. Kai apie ją kalbėdavo, apibūdindavo kaip drugelį, kuris išsirita iš kokono ir nuskrenda į erdvę. Bet kaip ne keista visi jie buvo tos pačios nuomonės. Dažnai galvodavau kodėl taip yra. Gal būtent jie tiesiog  dar nebuvo praradę sugebėjimo jausti sielos buvimą, kuris žmogui augant išnyksta? Ir kodėl būtent drugelis? Kad  turi didelius sparnus lyginant su mažu kūnu? Tai man liko visam laikui mysle.
Nors ir labai susidomėjus Danielė žiūri į moterį ir tikrai stebisi, kad pastarąją domina tokia tema būtent čia. Ji tikrai neapsiriko dėl jos keistumo.
Ši yg išgirdusi jos mintis nusišypso:
  -Tu turbūt galvoji, kodėl aš apie tai kalbu. Todėl kad ir mano dienos šioje Žemėje deja jau suskaitytos. Tai paskutinė kelionė. Aš sergu nepagydoma liga ir nenoriu mirti palatoje ar namuose. Mano vyras sutiko mane lydėti ir likti šalia iki paskutinės minutės. Tikiuosi kad vaizdas kurį matysiu prieš užmerkdama akis bus besileidžianti į vandenį saulė. Labai to norėčiau. Aš jau esu susitaikymo fazėje...
  - Ak, man labai gaila. – sako Danielė. - Tiesiog negaliu įsivaizduoti...
  - Tai gana ilgas procesas. Tas laukimas, ta abejonė. Kartu mažutė viltis, kad gal vis dėl to įvyks stebuklas. Todėl  kiekvienas kažkada kažkur girdėtas atvejis jog vienas ar kitas panašus į tave ėmė ir pasveiko duoda būtent tą,, gal“. Bet deja su kiekviena diena pradedi jausti, kaip vis labiau apleidžia jėgos, o su jomis mažėja ir viltis, kol pagaliau susitaikai ir lauki, nes žinai, kad kitaip vis viena nebus. Va būtent tada ir pradedi pastebėti tai, kam anksčiau neteikei jokios reikšmės. Negana to,  atrodo atsisakytum visai visko, kad tik būtų leista likti, pagaliau suvokus, manau tikrai suvokus, kokia didelė laimė yra tiesiog gyventi. Tai nėra lengva. Tai sakyčiau net labai sunki būsena, tas bejėgiškumas ką nors pakeisti. Bet kita vertus, būtent dabar ir atsiranda ta nauja  viltis, kad gal būt atgimimas egzistuoja. Na bent jau aš juo tikiu labiau nei bet kada. Keista, bet kuo arčiau mano išėjimas, tuo didesnis tas tikėjimas. Todėl ir manau, kad gal ir kiti išeinantys tai pajusdavo? Anksčiau ar vėliau, tiesiog nesąmoningai. Nežinau. Tai tik mano mintys ir daugelio metų darbo patirtis. Tikrai nelengva dirbti ligoninėje, kur vilties pasveikti tiek mažai... Viskas palieka savo pėdsaką.  Bet kažkas juk turi užimti ir tas darbo vietas.
  Danielė  tebežiūri į ją ir tyli.  Tampa kažkodėl baisu ir to ramaus balso, ir to liūdno žvilgsnio. O juk ji pati taip dažnai žaidė mintimis .... Netgi tas bandymas su tabletėmis...  Jai nemalonu dėl  savęs. Taip, mirtimi nežaidžiama. Ji niekada daugiau  taip nesielgs, nesvarbu kas beatsitiktų.  Kokia kvailystė.
  - Jūsų abiejų gyvenimas dar prieš akis. Išnaudokit jį, jauskitės laimingi, džiaukitės kiekviena diena ir vienas kitu, nes niekada negali žinoti, kada smogs ta baisi žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus, kad tavo laikas deja baigėsi daug greičiau nei tikėjaisi. Ir būtent tada, kaip sakiau,  net paprasti kasdieniniai dalykai kaip pusryčiavimas, bendravimas su šeima, ėjimas į darbą, ar net siūbuojantis vėjy laukinės gėlės žiedelis  tampa tokie nepaprastai svarbūs, nes suvoki, kad gana greit viso to nebebus. Tada pradedi stebėti žmones, susinervinančius dėl nereikšmingų dalykų nuolat prisimindamas, kad ir tu buvai lygiai toks, supranti to streso beprasmybę, tik deja nebegali ištaisyti savo klaidų. Ir manau jog būtent tas suvokimas yra skaudžiausias, nes tavo tau skirtas laikas galėjo praeiti visai kitaip. Gal dėl tos priežasties mirštantys ligoniai dažniau  prisimindavo  tas retas ir trumputes akimirkas, atnešusias džiaugsmą jų pilname streso gyvenime, o ne tai kas buvo nemalonu? Bet žinai  kas man atrodė tikrai keista? Kad tik nedaugelis gailėdavosi padarę kažkam blogą, norėdavo ištaisyti klaidą. Ir visai ne todėl, jog  jautėsi teisūs. Jie priėmė tai kaip įvykusį faktą, o tame  tyliame susitaikyme  buvo kažkas bauginančio, kažkas daugiau, lyg savotiškas praregėjimas, gal nujautimas, jog įvyks tai kas turi įvykti.
Kiekvieną dieną pro mano akis praslenka praėjusio gyvenimo akimirkos, seniai pamirštos, neturėjusios didesnės reikšmės, kaip kažkada matyta filmo juosta, sumišusios su liūdesiu, ir savotiška tuštuma. Ir tik tikėjimas, kad galimybė vėl sugrįžti gal būt yra reali šiek tiek užgožia tą baimę prieš,, amžinai“. 
Moteris nutyla ir kiek dvejodama žiūri į Danielę:
  - Neįsižeisk, kad taip sakau, bet aš mačiau tavo akyse kažką  ko negaliu suprasti. Man pasirodė, kad tu  pergyveni  nelengvą  tavo gyvenimo laikotarpį, lyg bandai kažką užslopinti savyje. Nežinau. Aišku gali nepasakoti, tik noriu, kad žinotum, jog nesvarbu kas įvyksta, bet dažnai net ir daug emocijų pareikalaujančios,, gyvenimo audros“ tik sustiprina mūsų charakterį, mūsų šaknis. Svarbiausia  išmokti žiūrėti į priekį, į ateitį, stengiantis nebeatsigręžti atgal, meldžiant Kūrėją, kad tos ateities būtų kuo daugiau. Judu labai skirtingi, tu ir tavo draugas. Kaip ugnis ir vanduo. Bet dažnai tai net labai geras derinys, nes kiekvienas gali duoti kitam tai, ko pastarasis stokoja.
Aš ir mano vyras buvom taip pat labai skirtingi. Jis visada viską apmąstantis ir,, pasveriantis“, aš – nekantri ir skubanti. Pirmais mūsų bendro gyvenimo metais jis mane visada stabdydavo, o laikui bėgant tapau ir aš ramesnė. Kai grįždavau iš ligoninės pasakodavau susijaudinusi apie praėjusią pilną streso dieną, o jis apkabindavo mane savo stambiomis darbininko rankomis ir atsargiai glostydavo plaukus.,, Nusiramink, neimk visko taip giliai į širdį. –sakydavo, - Tai tiesiog gyvenimas. “ Tada mane netgi nervindavo jo lėtumas, bet palaipsniui ir ypač  dabar supratau, kad jis buvo teisus. Matau vis didėjančią baimę jo akyse, žinau, kaip jam bus sunku vienam. Net ir kasdieniniame  gyvenime. Juk jis nesugeba išsilyginti net marškinių. Viską ir visada dariau aš. Keista, kad mane dabar domina būtent mano vyras. Vaikai seniai suaugę ir sukūrę šeimas. Jie nepasiges manęs, turi savo gyvenimus. Bet jis kas kita. Bandau įkalbėti, jog susirastų kitą moterį, o jis tik moja ranka. Tai mat kaip.
Moteris  nutyla ir susimąsčiusi žvelgia į vandenyną.
  -Aš... - nedrasiai pradeda Danielė, - Aš norėjau ... užbaigti savo gyvenimą. Jaučiausi labai vieniša. Po to kai mane paliko mano draugas, kurį atrodo mylėjau. Su Michaeliu susipažinom visai atsitiktinai. Jūs teisi, mes tikrai labai skirtingi... Nesu tikra,  kad turėsim bendrą ateitį. Keliaujam kartu ir tiek.
  - Ir kaip? Ar patinka keliauti? – moteris susidomėjus sužiūra į ją.
  - O taip. Netgi labai. Tai kažkas nauja. Kita aplinka, kiti žmonės, gyvenimas, kurio anksčiau nežinojau esant.
  - Tada ... viskas gerai. Tau ši kelionė duos tikrai daug, patikėk. O tavo bendrakeleivis  nors ir karštagalvis, bet atrodo tikrai geras žmogus. Aišku, jis dar tik,, formuojasi“, dar labai jaunutis.
  - Būtent...
Moteris supranta jos,, būtent“.
- Tai visai nieko nereiškia. Žmonės suranda vieni kitus likimui panorėjus  neatsižvelgiant nei į amžių nei į tautybę ar kitus kriterijus. Svarbiausia yra aplamai surasti savo atitikmenį, su kuriuo jaustumeis laimingas. Nenusistatyk iš anksto prieš, vien dėl jo amžiaus ar charakterio. Ką gali žinoti. Gal būtent su juo ir atrasi savo sielos ramybę, patirsi didelį jausmą. Juk tave palikęs draugas, kaip suprantu, buvo tau visapusiškai tinkamas, jei sakai mylėjai, bet nežiūrint to vis viena nieko neišėjo. Taigi nesigailėk ir,, nesigręžk į praeitį“. Tik tiek galiu tau patarti. Ar vis dar esi nuomonės, kad ... gyventi neverta?
- Ne... Bent jau šiuo metu tikrai apie tai negalvoju. Man tiesiog reikia laiko. Jaučiu, kad Michaelis veikia mane gana teigiamai, visada priverčia juoktis.
Moteris šypsosi. Pasižiūri atsisukusi į grupelę, įsileidusią į karštą diskusiją:
  - Taigi, jis atrodo tikrai linksmas ir mėgstantis bendrauti vyrukas. Kaip jie visi įsijautę. Įdomu apie ką eina kalba? Taip, taip, kelionėse sutinkama daug ir įvairių žmonių, išgirstama daugybė istorijų. Kelionėse tikrai nevengiama išsipasakoti, išsikalbėti... Kaip ir aš dabar. Tokia jau žmogaus prigimtis.

    Kai pagaliau abi sugrįžta prie grupelės, Michaelis kaip ir visi kiti atrodo pasiekęs tokią būseną, kai alkocholio poveikis leidžia net visai nepažįstamą žmogų vadinti draugu. Moteris reikšmingai nusišypso Danielei ir sėdasi šalia savo vyro, kuris staiga pašoka ir susupa ją į šiltą pledą.
  -Žiūrėk, kokia vėsi tavo oda. To betrūktų, kad persišaldytum.
Moteris nuramina jį, kad tikrai nešalta. Vyras pabučiuoja ją ir vėl sėdasi į savo vietą.
Michaelis savo ruožtu pritraukia Danielės kėdę taip arti savosios, kad galėtų uždėti ranką jai ant peties.
  -Kur taip ilgai buvot?
  -Kalbėjomės.
  -Viskas gerai?
  -Taip.
Pripila jos plastmasinį indelį raudono vyno ir toliau tesia pradėtą temą. Danielė paima jį ir išgeria keliais gurkšniais. Ką tik įvykęs pokalbis su moterimi veikia kažkaip keistai. Užsimiršti... Michaelis nustebęs sužiūra į ją ir vėl pripildo indelį.
  -O, šaunu. Tik žiūrėk nepadaugink. Nemėgstu mylėtis su miegančiom moterim.
  -Michaeli?!
  -Ką?
  -Tu girtas.
  -Žinau. Bet tik truputėli. Va tiek, - rodo tarpelį tarp dviejų pirštų. – ir noriu tavęs, - sako gana garsiai.
Danielė žvilgteli į kitus, norėdama įsitikinti ar nesuprato jų kalbos. Atrodo taip? Vyrai pritariamai šypsosi. Kokia gėda.
Nutrūkęs pokalbis tesiasi  toliau. Danielė jaučia, kaip pradeda svaigti galva. Išgertas vynas. Bet jai patinka. Taip ramu ir gera. Įdomu kaip jaustųsi  patraukusi,, žolės“? Reikės išbandyti... Nesąmonė! Negalima apie tai net galvoti. Ji išsilavinusi, ji notarė, priklauso aukštąjai... O kodėl ne? Po perkūnais tą visuomenę. Bet tik vieną kartą. Kad žinotų ... ką jaučia Michaelis. Juk nuo vieno karto tikrai nieko negali atsitikti? Šiandien išbandys kaip veikia alkocholis. Mieganti moteris... Ha. Tegul būna ramus. Ji jau dabar  jaučia kaip labai jai reikia jo glėbio. O tos nesibaigiančios kalbos. Kokia nuobodybė. Kada pagaliau?
Danielė nugeria dar porą gurkšnių. Geras vynas. Koks mielas Michaelio profilis. Ta kiek susivėlusi plaukų kupeta.
Jis pajunta jos žvilgsnį. Atsisuka. Danielė toliau žiūri į jį.
  -Ei?... - Šypsosi  stebėdamas jos veidą. - Eime pasivaikščioti?
  -Seniai laikas...
  -Ir man taip  atrodo. – keliasi  paimdamas ją už rankos. – Visiems geros nakties. O mes dar kiek pasivaikščiosim prieš miegą.

  Mėnesiena. Plokščios bangelės be garso atsirita į krantą  ir vėl sugrįžta. Raibuliuoja vandens paviršius. Netikėtai kažkur toli nugriaudi perkūnija.  Net ir prie jūros jaučiamas oro tvankumas, reiškiantis artėjančią audrą. Jie žingsniuoja vis tolyn ir tolyn, basomis kojomis įspausdami negilias duobeles drėgname smėly. Tuščias paplūdimys ir toli stovėjimo aikštelėje tebesėdintys nauji pažįstami, švedai turistai. Jie vieni. Eina tylėdami, susikibę už rankų. Danielė laukia kada Michaelis sustos, apkabins ją, įsisiurbs ilgu bučiniu. Bet jis vis eina, tuo pačiu lėtu žingsniu kažką galvodamas. Kodėl? Ji  vis dar tebejaučia vyno sukeltą  svaigulį, savo įsitempusį  kūną, varginantį virpulį tam tikrose vietose. Kiekvienas judesys, kiekvienas  rūbo prisilietimas  tiesiog  sunkiai pakeliamas.
Michaelis sustoja:
  -Žiūrėk, Daniele, kaip gražu. Ta balta šviesa.  Ji tuoj dings, uždengta debesų ir niekada nebepasikartos. Bus panaši, bet tokia pati niekada. Fantastika. – jo balsas nežymiai virpteli. – Grožėkis ir prisimink. Matai?
-Ne. – staiga priglunda,  apkabindama draugo sprandą ir tik dabar pajunta, kad jo,, abejingumas“ visai neatitiko jo tikrosios  būsenos. – Ak?  O aš galvojau... Nuo kada?
- Nuo pat pradžios, - suima  į glėbį. – Vienu metu  pamaniau, kad neištversiu, bet norėjau, kad tu pirma. Pasakyk, kad nori manęs.
-Noriu? Per švelniai pasakyta. Neteksiu sąmonės, jei tuojau pat manęs nepamylėsi.
-Mat kaip? Tikrai? – netikėtai paleidžia iš glėbio ir traukiasi atbulas. Sustoja už kelių  metrų.
-Tikriau nebūna. – Žengia žingsnį į jo pusę.,, Ką jis čia išsidirbinėja? “ Ji kilsteli ranką.  Įgudęs judesys ir nuo trumpo truktelėjimo suciksi atsidarydami palaidinukės spaudukai. Lengvas rūbas  nuslysta  ant smėlio. Danielė pakelia rankas ir paleidžia aukštai pakaušyje susegtus plaukus. – Mylėk mane, Michaeli...
  -Pasakyk, kad myli. - stovi nejudėdamas.
Mėnulį uždengė debesys.  Blyksteli žaibas visai čia pat, ryškia šviesa nušviesdamas jos nuogą kūną. Ji spėja pamatyti kaip greit kilnojasi jo krūtinė. Bet jis lieka toliau stovėti:
  - Pasakyk, Daniele.
Alkocholis didina įtampą. Ji prieina ir suklumpa ant kelių:
  -Mylėk mane... - sušnibžda ir staiga atsiduria jo išsiilgusiam glėby.
Pasipila stiprus  šiltas lietus. Ilgos, akinančios rykštės vėl ir vėl perskrodžia juodą dangų  nušviesdamos tuščią paplūdymį ir lietaus plaunamus jų kūnus. Griaudi beveik be perstojo.  Ta taip netikėtai užklupusi audra, tas gaivališkas jos šėlsmas toks panašus į jų aistrą, susikaupusios energijos iškrovą. Išsiveržusios gamtos ir žmogaus emocijos tarsi susilieja į vieną visumą. Vanduo čiurkšlėmis srūva per smėlį, oras dreba nuo nesuskaičiuojamų žaibų smūgių, priversdama kas kartą juos krūpčioti. Alkocholio veikiamos smegenys nejaučia baimės, nenori įvertinti situacijos pavojingumo. Anaiptol,  tai ką jie išgyvena yra abiems kažkas dar niekada nepatirto. Jausmas, kurio nei vienas jokiu būdu nenori atsisakyti, anaiptol,  kuo ilgiau pratęsti, mėgautis juo.  Ar bus lemta jiems šią naktį mirti? Koks skirtumas. Ar išaušus rytui ankstyvas praeivis  ras ant kranto jų apanglėjusius kūnus susipynusius amžinam meilės akte? Koks skirtumas. Nes tai kas vyksta  čia ir dabar, galimas daiktas, yra įmanomas tik vieną kartą gyvenime.

Audra pamažu tolsta. Žaibai  blyksi virš vandenyno vis dar nušviesdami dabar jau tolimą horizontą. Vėl pasirodo mėnulis. Jie tebeguli apsikabinę ant šlapio smėlio tylūs ir pavargę. Danielė pasuka veidą. Michaelis žiūri į ją:
  -Mes likom gyvi, Daniele.  Tavo protėvių dievas Perkūnas buvo mūsų meilės liudininkas. Ir kaip matai jis jai pritarė.
  -Taip. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas panašaus įmanoma. Bet normalumu to tikrai nepavadinsi... – ji pabučiuoja jo smėliu aplipusias lūpas. – Tu nuostabus.
  -Pasakyk, kad myli.
Ji kurį laiką tyli žiūrėdama jam į akis ir pagaliau vos girdimai sušnibžda:
    -Myliu...
    -Eeeeei!!! – Ji mane myli!!! –Pašoka ir nusitempia Danielę į vandenį.
Įbridęs  iki juosmens sustoja . Staiga pakelia ją ant rankų, apsisuka kelis kartus ir  nepaleisdamas iš glėbio  panyra po vandeniu. Kai vėl iškyla nubraukia pirštais ant Danielės  veido užkritusius plaukus, atsargiai pabučiuoja į lūpas:
  -Tau neteks manimi nusivilti, pažadu. Girdi?
  -Taip.
  -Bet tu netiki?
  -Ne.
  -Mes susituoksim dar šioje kelionėje,  kokioje nors ypatingoje vietoje. – praleidžia negirdom jos,, ne“. - Kur tai įvyks dar nežinau. Bet aš taip nusprendžiau ir net nebandyk prieštarauti. Taigi būtinai šioje kelionėje, gerai?
  -Gerai...
  - Neišgirdau, pasakyk dar kartą. – nenori patikėti.
  -Gerai.
Kas paveikė ją? Taip staiga  ir netikėtai? Mirštančios moters žodžiai? Jų meilė blyksint  žaibams tiesiog virš  galvų, o kad liko gyvi, reiškia tikrai skirti vienas kitam? Nežinia. Bet kažkas vis dėl to paveikė. Tebūnie. Kam galvoti apie kažkokią tolimą ateitį? O kad gyvenimas šalia Michaelio jai teikia daugiau džiaugsmo negu jos,, aukštoji visuomenė“ tai tikrai neginčijamas faktas. Na bent dabar. Todėl kiek jų sąjunga ar santuoka tęsis tiek ir užteks. Juk tai vis viena geriau nei būti vienai. Tonio taip ar taip nebėra. Galiausiai  gal ta keista moteris ir teisi sakydama, kad  svarbiausia  aplamai sutikti žmogų su kuriuo jaustumeis laimingas nežiūrint nei į amžių nei į charakterį, nei kokiam visuomenės sluoksniui  jis priklauso. O ar tikrai jis tas, nesvarbu, laikas parodys. Ji nenori daugiau priešintis.

    Kai pasiekia jų laukiantį,, namelį ant ratų“ kaimynai atrodo seniai miega. Bet lipdama laipteliais Danielė staiga pajunta kažką, kas priverčia atsigrežti ir pastebi kaip lengvai sujuda užuolaida šalimais stovinčioje mašinoje. Ji žino, kad tai ta pati moteris. Ji laukė jų sugrįžtant... Gal net bijojo, kad kas nebūtų atsitikę? Danielė kilsteli ranką ir dingsta viduje.
Michaelis įprastu judesiu apkabina ją  prisitraukdamas prie savęs ir tuoj pat užmiega.
Danielė tik dabar pajunta kokia ji pavargusi. Bet tai geras jausmas, sumišęs su ramybe, dar kažkuo, ką patiria tik būdama Michaelio glėby.
Jos kūnas tampa vis sunkesnis, pereina į nesvarumo būseną. Jie vėl prie vandenyno, stebi žaibus, mėnulį ir ... saulę. Ir dar daug kitų planetų tai priartėjančių tai nutolstančių, trumpai  apšviečiančių jų veidus. Stovi žiūrėdami į dangų ir kažko laukia. Abu vilki baltais, vėjyje besiplaikstančiais rūbais. Iš debesų pradeda formuotis didžiulis veidas. Dangaus kūnai nustoja judėti, išsirikiuodami į vieną eilę, žaibai sustingsta skleisdami baltą šviesą.  Kieno tai veidas? Dievo ar Perkūno? O gal abiejų viename asmenyje?  Lūpos  sujuda ir pasigirsta balsas panašus į lietaus šniokštimą, bangų mūšą, vėjo sukeltą medžių šlamėjimą:
  -Jūs suradot vienas kitą. Tai  mano valia – jums skirtas  likimas.
Planetos vėl pradeda skrieti dideliu greičiu, veidas išnyksta. Jie vis dar tebestovi ant vandenyno kranto ir žiūri vienas į kitą. Danielė mato, kaip Michaelio plaukai pamažu tampa pilki, paskui balti, veidą išvagoja raukšlės. Bet jis vis jai tebesišypso, kol pagaliau atsiskiria nuo žemės susikibę už rankų, kyla į erdvę, vis aukštyn ir aukštyn pavirtę baltais drugeliais...


Ji nubunda ir kurį laiką guli užmerktomis akimis. Mintimis sugrįžta į tą keistą sapną.,,... Jūs suradot vienas kitą... “ Negi tai tiesa? Ak, juk tai tik sapnas. Ji nieko nepasakos Michaeliui. Gal kada vėliau?  Laikas parodys... Jeigu  jis būtų tai susapnavęs, tuojau pat papasakotų, patikėtų jo pranašiška galia. Jis, bet ne Danielė. Kodėl ji tokia? Jie tikrai labai skirtingi. Nors kita vertus kai pagalvoja apie praėjusią vakarykščią audrą ji vis dar negali patikėti, kad būdama tokia atsargi liko paplūdymyje  tikrai pavojingoje situacijoje, net nesusimąstydama apie galimas pasėkmes. Ar tai tik todėl, kad jis buvo šalia? Danielė matė jo pilną susižavėjimo žvilgsnį, įsmeigtą į dangų,  jautė su kokia aistra ją mylėjo. Jis tiesiog mėgavosi griaudinčia perkūnija,  plieskiančiais žaibais. Bet kas keisčiausia, kad ji visiškai pasidvė jo nuotaikai ir tai kas vyko buvo tikrai nuostabu.
Ar patikėtų jos kolegos, jei ji kada apie tai papasakotų? Jokiu būdu. O jei ir taip, tai palaikytų pamišusia. Paklaustų su kokiu,, psichiškai nesveiku“ ji bendrauja. Bet gal būt taip ir yra? Ir jei Michaelio,, lentynoje tikrai trūksta kelių puodelių“, vis viena  būtent su juo Danielė jaučiasi tiesiog puikiai. Taigi ar ne tai ir yra gyvenime svarbiausia? Gerai jaustis? O kas, jei ji jame atranda būtent save, savo pamirštą ir per eilę metų užslopintą temperamentą? Nes kodėl iki šiol, nežiūrint visų turtinių privalumų Danielė nesijautė laiminga, o dabar tenkina viskas?  Galiausiai ko reikia moteriai, kad būtų laiminga? Pinigų, gero sekso,,, pilnakraujo“ gyvenimo. Pinigų Danielė turėjo pakankamai, bet jie nepadarė jos laiminga. Gero sekso? Hm? Jai atrodė, kad Tonis buvo tas vyras, kurio glėby pasiekdavo,, aukščiausią tašką“. Bet tai ką Michaelis  privertė patirti būtent šianakt pranoko visus jos lūkesčius. Kas liečia trečią punktą tai ankstesnysis nei iš tolo neprilygsta tam, ką ji išgyvena būdama šio vyruko draugijoje. Ir kaip nebūtų keista, Danielė nepasigenda nei knygų skaitymo, nei teatrų ar koncertų nei,, savo rato“, nes jo saksofonas sukelia kur kas daugiau emocijų nei ištisas simfoninis orkestras. O teatras vyksta kiekviename žingsnyje – realaus  gyvenimo teatras. Ir jis kur kas įdomesnis, nes atlikėjai tikri, su tikru džiaugsmu ir rūpesčiais, nesistengiantys šypsotis kai visai nelinksma, nes tiesiog nežino, kas yra,, geras tonas“. Kaip ir nemato reikalo slėpti savo problemų, nes nebijo būti,, išstumti“ iš,, savo rato“. O dauguma jų tiesiog neturi ko prarasti, todėl ir elgiasi nesukdami sau galvos kokias pasėkmes atneš jų elgesys.  Danielė jaučia kaip mielai ji pasirenka stebėtojo vaidmenį. Kodėl? Argi tai svarbu? Esmė, kad jai tai labai patinka. Jos uždarumas ir atsargumas nedomina atsitiktinai sutiktų trumpalaikių pažįstamų. Jei nori – kalbėk, jei nenori, gali tylėti.  Jei turi problemų, gali išsipasakoti, nes vis viena tas kuriam pasakoji tavęs nepažįsta. Nepasmerks ir neapkalbės už akių.