teatras

sugriūva dekoracijos.

išeina aktoriai.

jiems niekas nebeploja.

raudona uždanga nukrinta.

o žmonės vis dar nesistoja...

ei, jūs, kur sėdit priešais mus

spektaklis jau seniai pasibaigė!


dabar guliu kažkur už teatro durų,
ir laukiu savo žmogiškojo atlygio.
nedaug, vos dešimt sielos apkabinimų
aš įsitikinęs, kad vertas jų esu...

ir tyliai vaikšto žmonės gatvėje,
ir žvelgia į mane, kaip į eilinį elgetą
tiek daug žiaurumo jųjų akyse matau
tiek neapykantos. ir ką gi aš jiems padariau?

trinkteli teatro durys. išeina prižiūrėtojas
užgęsta šviesos languose.
ir paskutinį kartą viską vėl patikrinęs
praeina jis, nežvilgtelėjęs į mane.

ir tyli gatvė, tyli mūro sienos
tyliu ir aš - nes kartais žodžiai dingsta
sudužusi scena- mano namai ir mano dienos
sudužusiu vidum ją prisiminsiu

dabar naktis. dabar neliko nieko
suvaidinau- ir išeinu sušalusia širdim
gyvenime, man nebereikia tavo laiko
jau krito uždanga, dar sykį nebekris...