Šampanas: visoms progoms

Rima atkimšo šampano butelį ir lėtai prisipylė sklidiną taurę. Tai nebuvo pirmas kartas, kai ji gėrė viena. Suprantama tai nebuvo ir stipriausias gėrimas, kurį ji gerdavo. Rima savo plonais pirštais grakščiai sukiojo taurę ant stalo, o burbuliukai vis šokinėjo aukštyn tarsi kviesdami greičiau paragauti, bet ji vis delsė. Kai taurė sukosi jau kone šimtąjį kartą, Rima kilstelėjo ją link savo sodriai rausvų lūpų, bet telefonas pratrūkęs triukšminga melodija sutrukdė šampanui pasiekti tikslą. Rima pastatė taurę ir įdėmiai nužvelgė telefoną. Atsitokėjusi ji pakėlė ragelį ir išgirdo Auksės balsą:
-Sveikute, ką veiki?
-Aš? Amm, ne nieko, o ką? - kaltai prabilo Rima.
-Tai gal pasimatom, kad jau nieko neveiki? - nusijuokė Auksė.
-Oki. Kaip visuomet: už pusvalandžio „mūsų“ kavinėje?
-Aha. Laukiu, - linksmai pasakė Auksė.
      Rima supylė šampaną atgal į butelį ir prikandusi lūpą, kad negalės pasimėgauti šiuo prabangiu gėrimu, pastatė jį į šaldytuvą. Mažais žingsniai nutipenusi į kambarį nužvelgė save veidrodyje. Vaizdelis buvo nekoks. Susivėlę plaukai surišti į kuodą ir užtinusios akys gadino iš prigimties dailų Rimos veidelį. Ji plačiai atvėrė spintą ir pačiupo pirmus pasitaikiusius drabužius, o užsimiegojusi veidą atgaivino šaltu vandeniu. Likus 15min iki susitikimo Rima jau žingsniavo apytuščio miesto gatve. Jai patiko einant stebėti savo atvaizdą parduotuvių vitrinose. Taip įsistebėjus į savo liesą figurėlę ji visai nepastebėjo, kad link jos su dėžėmis einantis vaikinas taip pat jos nemato ir juokingiausia, ko buvo galima tikėtis įvyko. Vaikinas su visomis dėžėmis įsirėžė į Rimą ir ji parkrito ant šlapios žemės didelėmis iš nuostabos akimis.
-Atleiskit, nemačiau Jūsų, - pasakė įvykio kaltininkas ir padėjo atsikelti.
-Ne, tai aš kalta. Užsižiopsojau į vitrinas, - kaltai prisipažino Rima.
-Gal galėčiau kaip nors sumažinti tą kritimo skausmą? - mirktelėjo vaikinas.
-Ir kaip gi? - nusišypsojo Rima.
-Eime į kavinę? Pavaišinsiu karštu šokoladu, - pasiūlė vaikinas.
-Na aš susitarusi susitikti, bet galbūt eime kartu, supažindinsiu Jus su savo drauge, - tarė Rima.
-Puiki mintis, bet gal pirmiau susipažinkime? - nusikvatojo vaikinas.
-Ach, taip... Aš Rima, - pasakė ir ištiesė ranką.
-Labai malonu, mano vardas Paulius.
-Man taip pat malonu, - droviai nusišypsojo Rima.
-Jei padėtumėt man nunešti dėžes, galėtume iškart eiti į kavinę, - pasiūlė Paulius.
-Žinoma, - pasakė Rima ir pakėlė likusias dėžes, - tik daugiau jokių Jūs, sutarta?
-Gerai, daugiau jokiu Jūs, - išdižiai, bandydamas neprasijuokti, pasakė Paulius.
      Paulius greitai ėjo šlapiu ir vingiuotu šaligatviu, o Rima sekė jam iš paskos. Ji nužvelgė vaikiną, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė pasipūtėlis ar net nemandagus, bet tamsūs plaukai ir nerūpestinga veido išraiška teikė Pauliui vaikiško žavesio, kuriam buvo neįmanoma atsispirti. „Mielas“, - pagalvojo Rima, „juk ne kiekvienas praeivis kviestų į kavinę išsiblaškiusią merginą“. Jai užsisvajojus pasigirdo Pauliaus balsas:
-Numesk čia, ačiū už pagalbą.
-Na jau, nėra už ką, o dabar eime į kavinę.
-Ir kur toji kavinė?
-Kitoje gatvelėje. Už gėlių parduotuvės reikia iškart pasukti į kairę.
-Žinau tą kavinę, atrodo vadinasi „Dryžuotas katinas“?
-Taip, tikrai. Manau turėtume paskubėti, - pasakė Rima žvilgtelėjusi į laikrodį.
      Rima netrukus atrado Pauliaus žavesio paslaptį – tai buvo jo humoro jausmas. Visą kelią iki kavinės jis juokavo apie skubančius žmones, apie kioskelio pardavėjai netikėtai nuo pavadėlio nutrūkusi šunį ir darganotą lapkričio orą. Kelias iki kavinės neužtruko.
      Vos pravėrus kavinės duris Rima pamatė sumišusi ir nustebusi Auksės žvilgsnį. Rima ir Paulius nusimetę paltus priėjo prie staliuko, kur sėdėjo Auksė.
-Labas Aukse, - pabučiavo draugę Rima, - susipažink, čia Paulius.
-Sveika, - tarė Paulius.
-Labas, aš Auksė.
-Labai malonu. Šiandien aš Jūsų paslaugoms merginos, - pasakė Paulius ir atitraukė kėdę Rimai.
-Oho, reta mūsų tarpe tokių džentelmenų, - nustebo Auksė.
-Tu net neįsivaizduoji kaip mes susipažinome, - netrukus prabilo Rima, - aš išsiblaškiusi vėpsojau į vitrinas ir nepastebėjusi kur einu atsitrenkiau į Paulių.
-Įdomu įdomų, - nusijuokė Auksė, - primena serialą.
      Jiems maloniai šnekučiuojantis priėjo padavėja ir nusišypsojusi savo dirbtine šypsena pasiūlė užsisakyti galybę naujų ar netikėtai atpigusių patiekalų.
-Prašau atnešti šioms damoms karšto šokolado, o man juodosios arbatos, - šmaikštaujančiai tarė Paulius.
-Na jau, tik arbatos? Tokią netikėtą pažintį reikia atšvęsti, - pasakė Auksė, - atneškit ir trys taures šampano.
      Praėjus daugiau nei valandai nuo atėjimo į kavinę jaunuoliai nusprendė skirstytis. Atsisveikinus su Auksę, Paulius pasisiūlė truputį palydėti Rimą, bet užsimiršus jie atsidūrė prie pat Rimos namų durų.
-Gal duotum man savo numerį, - paprašė Paulius.
-Žinoma, - pasakė Rima ir padiktavo numerį.
-Buvo šaunu susipažinti, gerai praleidome vakarą, ar ne?.
-Taip, gal kada vėl pasimatysime? - pasidomėjo Rima.
-Aišku, susikambinkime, na o dabar iki malonaus, - pasakė Paulius.
-Iki, - tarė Rima ir pamojavusi nuskubėjo į namus.
      Grįžusi namo ji buvo tokia pavargusi, kad nenorėjo daugiau nieko tik išsimaudyti. Greitai susiruošusi ir atsigulusi į pagalvėlėmis užverstą lovą ji negalėjo užmigti. Rima niekaip iš galvos neišėjo Pauliaus veido bruožai, juokeliai ir neįtikėtinas mandagumas. Tokiam minčių sūkurį ji net buvo pagalvojusi, kad tai meilė iš pirmo žvilgsnio, bet paskui suraukė kaktą ir pasakė, kad ji nė už ką neįsimylėtų tokio kaip Pauliaus. Taip bemąstydama lėtai grizdo į miegą.

      Rima vieną po kitos pramerkė savo žydras akis, nes pajautė šaltį. Nenuostabu – ji tikriausiai jau porą valandų miegojo be kaldros ir dabar tirtėjo iš šalčio. Vos tai pamačiusi pašoko iš lovos ir nuskubėjo į vonią. Ji ten užtrukdavo ilgai. Galbūt Jūs pamanysite, kad taip elgiasi visos merginos, bet Rima nebuvo iš tų, kurios vonioje save teplioja įvairias kremais ar vis tobulina nepriekaištingą makiažą. Ne, ji nebuvo tokia. Rima vos nusipraususi plonu tušo sluoksniu padengdavo savo trapias blakstienas, o skruostams tekdavo tik keletas krislelių skaistalų, kurie paryškindavo jos veido apskritumą, bet lūpų ji niekada nedažydavo net ir švelniausios spalvos lūpų dažais. Ji mėgo gerėtis savo kūnų ir jį tyrinejo kiekvieną kartą vis labiau išsišiepdama ir galvodama, kad atrodo tobulai. Jos trumpos, raumeningos kojos, stangrus pilvukas, liaunas liemuo, plonos rankos ir nedidelis apvalus veidelis buvo grožio tobulybė. Ji išmoko mylėt save tokią, kokią yra. Pratūnojusi vonioje iškart pasitaisė taip mėgiamos aviečių arbatos. Gerti arbatą buvo dar vienas Rimos ritualas. Ji atsėsdavo ant palngės ir iš aukštai žveldavo į tolstančius ir artėjančius žmones.  Šis kartas nebuvo niekuo išskirtinis: mamos vedė vaikus, vyrai su lagaminais skubėjo į darbą, jaunos porelės ėjo susikibusios už rankų, bet Rimos žvilsnį užkliudė vaikinas su milžinišką gėlių puokšte. Tai buvo Paulius. Rima prispaudė savo riestą nosytę prie stiklo norėdama pamatyti kur jis pasuks, bet Paulius pradingo už namo sienos. „Nejaugi jis pas mane? “ - pagalvojo Rima. Kad jos spėjimas buvo visiškai teisingas Rima suprato, kai nepraėjus sekundei suskambo telefonas, o ekrane mirgėjo nepažįstamas numeris. Ji virpančiu pirštu paspaudė mygtuką:
-Klausau, - tarė ji..
-Laba diena. Ar čia panelė Rima?
-Taip, - kiek sumišusi atsakė Rima.
-Jums skambina Nacionalinio apklausų centro darbuotoja. Praeitą kartą mums atsakėtę į kelis klausimus, gal galėtumėtę ir dabar man skirti 5 minut.... Tačiau net neleidus pašnekovei baigti sakinio Rima numetė ragelį ir nedelsdama įsisupusi į chalatą išlekė laiptinėn. „Na kur gi jis galėjo pradingti“, -  pagalvojo Rima ir puolė leistis laiptais žemyn. Vos pasiekus paskutinią laiptų pakopą lauko durys atsivėrė, o pro jas įžengė Paulius.
-Kaip malonu Tave sutikti taip pasipuošusia, - iškart nusijuokė Paulius. Rima droviai nusišypsojo supratusi kaip kvailai ji atrodo.
-O čia Tau, - Paulius atkišo jai dailią rožių puokštę. Rima stovėjo nejudėdama iš nuostabos kol galiausiai paėmė puokštę ir įkvėpė nuostabaus rožių aromato.
-Ačiū, bet kokia proga dovanoji man gėles? - paklausė Rima.
-Mažos dovanėles stiprina draugystę, - atsakė Paulius ir mirktelėjo.
-Na tai eime, pavaišinsiu Tave arbata, - pakvietė Rima.
-Būtų labai miela, bet negaliu, skubu į darbą, - nuliūdo Paulius.
-Kaip gaila.
-Aš Tau paskambinsiu, o dabar bėk namo, nes sušalsi, - pasakė Paulius ir jau sukosi išeiti, bet netikėtai Rima pribėgo ir pakštelėjusi jam į skruostą tarė:
-Dar kartą ačiū už gėles, iki pasimatymo.
-Iki pasimatymo, - šyptelėjo Paulius ir išėjo.
      Rima greitai parbėgo į namus ir susiradusi didelę vazą paauksuotais kraštais tuoj pat pamerkė puokštę. Gėlėms ji rado tikrai neblogą vietelę, tai buvo  vidury svetainės stovintis apvalus stalas ant kurio visada gulėdavo išmėtyti Rimos daiktai: užrašų knygelės, plaukų segtukai, vitaminai ir kitokie niekučiai, kuriuos dabar ji be gailesčio nubraukė, o ant stalo liko karaliauti rožės. Rimai dar niekas nubuvo dovanojęs tokios puokštės gėlių, todėl ji nedvejodama nusprendė apie tai pranešti Auksei ir jos sesei Marijai, bet kad įspūdis būtų dar stipresnis Rima pakvietė jas į svečius pietų. Ji greitai sutvarkė kambarį, o virtuvėje palikta jau atšalusi aviečių arbata iškeliavo į kriauklę.

      Atėjus pietų metui ant stalo garavo blyneliai su bananais ir grietinėlės padažu, o trys draugės sėdėjo už stalo ir dalinosi dienos naujienomis, kai staiga atvipo Marijos žandikaulis ir šakutė nusileido žemyn.
-Iš kur gavai tokią nuostabią puokštę? - išsprogdinusi akis tarė ji.
-Suprantama, kad nepavogiau, - pašmaikštavo Rima, - tai Pauliaus dovana. Jis šįryt man atnešė ją, graži ar ne?
-Eik Tu sau, pritrenkianti! - šūktelėjo Marija ir pašokusi nuo kėdės nubėgo apžiūrėti gėlių iš arčiau. Susižavėjimo neslėpė ir Auksė, tačiau nebuvo tokia karštakošė ir nužvelgusi puokštę paklausė:
-Kažin kiek čia rožių?
-Tikriausiai 30, - atsakė Rima.
-Nejuokauk, čia mažiuasiai 40, - suprunkštė Marija, - tai bent gerbėjas. Kiek laiko jūs pažįstami?
-Nepatikėsi, antrą dieną, - pasimaivė Rima.
-Rimtai? Va čia tai bernas, kad man kas taip, - atsiduso Marija.
-Kaip reikiant kritai į akį tam Pauliui, - pasakė Auksė ir įžnybė Rimai į pilvą.

      Artėjo vakaras ir saulės spinduliai po truputį nyko iš horizonto kaip ir Rimos viltys sulaukti Pauliaus skambučio. „Prakeiktas melagis“, -  pagalvojo ji. Vaikščiodama pirmyn ir atgal Rima surinko Pauliaus numerį.
-Klausau, - po keleto signalo pasigirdo Pauliaus balsas.
-Čia Rima, - kiek pasimetusi išlemeno.
-Atleisk, kad nepaskambinau, dirbu, - teisindamasis ištarė Paulius.
-Suprantu. Tiesiog norėjau pakviesti vakarienės.
-Kaip gaila, bet negalėsiu ateit.
-Taip tikrai gaila. Ate.
-Ate.

      Eilinis Rimos rytas ant palangės su puodeliu arbatos  buvo pasibaigęs prieš keletą minučių ir ji jau žingsniavo miesto gatve link netoliese esančio parko. Kioskelyje nusipirkusi karštos kavos atsisėdo ant netoliese esančio suoliuko ir atsilošė. Keista, bet Paulius dar nepaskambino. Prieš metus ji būtų tuo labai susirūpinus, bet dabar jai tai atrodė įprasta. Rima buvo įpratus, kad kiekvieni jos santykiai, kad ir kaip nuostabiai jie buvo prasidėję, baigdavosi neaiškiais nesusipratimais ir krūva sugadintų jos nervų ląstelių, todėl dabar ji per daug nesureikšmino Pauliaus neištęsėto pažado, nors jis Rimai tikrai patiko. Labai patiko.
Gurkšnodama kavą ji išgirdo žingsnius artėjančius link jos iš už nugaros ir iškart atsisuko.
-Labas, - pasakė Paulius.
-Sveikas, sveikas, kaip mane radai? - nustebusi paklausė Rima.
-Ėjau pro šalį ir pamačiau žavią merginą sėdinčia ant visai nežavaus suoliuko, - nusišypsojo Paulius.
-Mat kaip, - droviai tarė Rima.
-Gal vakare eime į kiną? - mirktelėjo Paulius.
-Nebloga mintis, - sutiko Rima.
Jie linksmai šnekučiavosi apie viską, kas tik ateidavo į galvą, ir Rima nusiramino. Galbūt jis tiesiog užimtas žmogus. Dirba ir stengiasi dėl savo gerovės. „Gal ir dėl mano“, -  mintyse nusijuokė Rima. Vėliau Paulius palydėjo Rimą iki namų ir jiedu atsisveikino iki vakaro.

Kai Rima jau trečią kartą purškė plaukus laku pasigirdo durų skambutis. Ji nubėgo garso link ir atidariusi duris pamatė, kad tai Auksė.
-Kur Tu dabar tokia išsipuošusi eisi? - net nepasisveikinusi paklausė Auksė ir apsikabino Rimą.
-Pirmiausia užeik netarškėjusi, - sukomandavo Rima.
      Auksė atsisėdo ant sofos, o Rima nuskubėjo ir vėl apžiūrėti save veidrodyje, galiausiai atsisuko ir paklausė:
-Na, kaip aš atrodau?
-Puikiai. Taigi Tave Paulius kažkur pakvietė...
-Taip, eisime į kiną.
-Kaip Jums sekasi? Dar nedraugaujate?
-Ne, dar nee, - nutęsė Rima, - pripažįstu, jis kiek keistas, bet tikriausiai tuo ir patrauklus.
-Manau turėtum nepraleist tokio kąsnelio, - pasakė Auksė.
-Dar neaišku, kas čia per kąsnelis, - kiek susimąsčiusi pasakė Rima.
-Kodėl tai manai?
-Na aš suprantu, kad mes ne taip jau ilgai bendraujame, bet jis jau kelis kartus nepaskambino man kaip buvo žadėjęs, manau jei jau jam patinku, galėtų pasidomėti.
-Gal jis tiesiog užsiėmęs?
-Gal. Bet nesvarbu, reikia pabandyti dar kartą.
Auksė pašoko nuo sofos ir apkabino draugę.
-Nebūk tokia paniurus, šis kartas bus tikrai sėkmingas, juk negali taip nesisekti visą laiką. Be to matosi, kad Paulius Tave gerbia ir Tu tikrai jam patinki.

      Vakaras su Pauliumi tikrai buvo sėkmingas. Jie pažiūrėjo filmą, prisikvatojo iki soties  ir užsukę į prekybos centrą pasivaikščiojo po parduotuves. Tai buvo visiškai neįtikėtina, nes Paulius neatrodė toks, kuris padėtų merginai išsirinkti tinkamą suknelę ar lauktų kol visi parduotuvėje esantys drabužiai (patinkantys ir nepatinkantys) bus išsimatuoti. Rimą šis Pauliaus bruožas nustebino. Ir vos po pasimatymo grįžusi namo sulaukė Pauliaus sms žinutės. „Buvo šaunus vakaras, ačiū. “
      Jau kitos dienos rytą Paulius pasirodė Rimos namuose su raudona rože ir šampano buteliu. Kai taurės buvo pripildytos šampano Paulius pažvelgė į Rimos akis ir tarė:
-Man būtų labai gera, jai sutiktum būti mano mergina.
Rima nieko neatsakiusi pabučiavo Paulių ir paėmusi šampano taurę sudaužė su Pauliaus taurę.

      Rima ėjo ta pačia gatve, kaip ir prieš mėnesį, kai atsitrenkė į Paulių ir vėl apžiūrinėjo save vitrinoje, bet staiga jos akys užkliuvo už naujausių „Burberry London“ kvepalų. Apie šiuos kvepalus ji svajojo jau senei, bet negalėjo sau leisti tokio malonumo ir tik svajingai juos nužvelgusi nuėjo toliau.
      Rima su Pauliumi susitikdavo kiekvianą dieną, išskyrus tuos vakarus, kai jis iki vėlumos sėdėdavo darbe. Jie kartu eidavo į kiną, restoraną, boulingą ir nuostabiai leido laiką. Kartais Rima net pagalvodavo, kad jis tikrai šaunus ir nepakartojamas vaikinas apie kurį svajoja kiekviena. Sunku būtų atpasakoti Rimos reakciją, kai vieną dieną Pauliui atėjus į svečius jis jai įteikė nedidelį dovanų maišelį. „Tikriausiai koks niekutis“, -  pagalvojo Rima, bet vos pravėrusi maišelį ji pamatė, kad tai jos išsvajotieji „Burberry London“ kvepalai. Kad ir kaip sunku buvo pripažinti Rima mėgo brangias dovanas, o ypač tokias, apie kurias ilgai svajojo.

      Sėdėdamos „Dryžuotame katine“ Marija ir Auksė buvo kiek sunerimusios, nes Rima vis nesirodė. Po antro puodelio karštos arbatos durys prasivėrė ir pro jas įžengė Rima. Jos gerokai įraudę skruostai ir greitas kvėpavimas liudijo, kad ji skubėjo.
-Atleiskit, kad pavėlavau, - uždususi atsiprašė Rima ir pakštelėjo draugužėms į skruostus.
-Ką  jau čia su Tavim padarysi, - susiraukusi atsakė Auksė.
-Na ką Tu dabar, Rimai galima, - nusikvatojo Marija ir staiga abi sužiuro į kreivą Rimos miną.
-Ko tokia susiraukusi? Kažkas atsitiko? - pasidomėjo Marija.
-Kartais aš pagalvoju, kad esu jam antra. Pirmoje vietoje jam visada darbas. Šiandien vėl atšaukė vakarienę, nes mat jo laukia svarbios ataskaitos ar dar neaišku kas. Visada taip. Jau atsibodo.
-Taip čia jau negerai, - susimąstė Marija.
-Na pati sakei, kad jis kiek keistas, - pasakė Auksė.
-Bet tas keistumas jau pradėjo vargint. Jis kiekvieną savo „negaliu“, „neateisiu“, „dirbu“ bando išpirkti dovanomis. Nejaugi jis galvoja, kad dovanos, kad ir kokios jos būtų brangios, man yra svarbesnės už jį? Kažkokia nesąmonė... Mes draugaujame jau beveik mėnesį, o jis dar nei kart nepakvietė manęs į svečius.
-Ką  galvoji daryt? - paklausė Auksė.
-Nežinau, dievaži, tikrai nežinau...
Joms nutilus suskambo Rimos telefonas. Skambino Paulius, bet Rima atmetė.
-Kodėl nepakėlei? - nepatenkinta pasidomėjo Marija.
-Man reikia pagalvot, ką toliau daryti...

      Rimai trisdešimtąjį kartą atmetus Pauliaus skambutį į duris kažkas pasibeldė. Ji nubraukė plaukų sruogą nuo veido ir padėjusi knygą ant stalo nulėkė prie durų. Jos džiaugsmui tai buvo Marija.
-Užeik, - tarstelėjo Rima.
-Norėjau pažiūrėt kaip laikaisi, - pasakė Marija ir padavė Rimai jos mėgstamiausių šokoladinių saldainių dėžutę.
-Jos ilgai plepėjo apie šį bei tą, kai netikėtai Rima tarė:
-Kaip norėčiau turėti šeimą.
-Nejaugi? - nustebo Marija.
-Taip, labai norėčiau vaikelio. Pripažink, juk kaip gražu matyti jaunas mamas vaikštinėjančias parke su savo vaikučiais.
-Gražu, tai gražu. Manai Paulius galėtų būti tėveliu? Aš kažkodėl abejoju...
-Mano mama, kai skyrėsi su tėčiu sakė, kad ne vyras gyvenime svarbiausia, nes jis visada liks svetimas, svarbiausia yra vaikas, kuris visada bus nuosavas. Manau ji visiškai teisi.
-Gerai Tavo mama sakė, - nusikvatojo Marija, - vyras ne giminystės ryšys.

      Praėjo kelios dienos nuo tada, kai Paulius eilinį kartą atsisakė vakarieniauti su Rima. Ji jau buvo praradusi viltį sulaukti Pauliaus skambučio ar juo labiau vizito savo namuose, bet visgi Paulius paskambino.
-Klausau, - teištarė Rima.
-Ar galėčiau atvykti pas Tave?
-Ne, negalėtum.
-Nepyk, prašau. Susitikim.
-Gerai. Rytoj parke, dešimtą ryto.
-Ačiū, labai lauksiu.

      Rima dažnai vėluodavo, nes galvojo, kad vėluojantys žmonės būna linksmesni už laukiančius, bet šį kartą nei vėluojanti, nei laukiantis nebuvo laimingi. Jis sėdėjo ant suoliuko kaip kitados ji. Rima priėjo ir prisėdo šalia. Kurį laiką jie abu tylėjo. Išdidumas neleido Rimai pratarti nei žodžio. Tai supratęs Paulius prabilo pirmas:
-Atleisk, kad tiek daug dirbu, bet man svarbi ateitis, kuri nusimato sunki, - tai pasakęs jis išsitraukęs iš palto kišenės mažą raudoną dėžutę suspaudė ją delne.
-Ir vėl. Tau darbas svarbiau už mane, kiekvieną kart bandai išsipirkt dovanomis. Man tai jau atsibodo.
-Manau turėtum suprasti mane ir palaikyti...
-Suprantu ir palaikau, bet viskam yra ribos.
-Bet aš negaliu dabar visko mest, kai tiek daug jau padaryta...
-Tau nereikia nieko mest, - užsidengė apsiašarojusias akis delnais Rima.
-Tu nori pasakyt, kad...
-Taip, tarp mūsų viskas baigta, - pasakė Rima ir atsistojo eiti.
-Tu tuom įsitikinus? - sulaikė ją už rankos Paulius.
-Visiškai.
Paulius paleido jos ranką ir liko sėdėti, o Rima neatsigeždama ėjo tolyn.
      Vos grįžusi namo ji susirado taurę, iš kurios gerdavo ypatingomis progomis. Keletą sekundžių pasigrožėjusi, nusinešė ją į virtuvę ir iš tolimiausios spintelės ištraukė šampano butelį. Atkimšusi truputį įsipylė, tada patogiai įsitaisė ant palangės ir įsistebeilijo į gatve einančius žmones. Už lango nieko naujo nevyko: mamos vedė vaikus, vėl vyrai su lagaminais skubėjo į darbą, jaunos porelės ėjo susikibusios už rankų ir vėl kažkoks vaikinas skubėjo su milžiniška gėlių puokšte. Rima liūdnai nusišypsojo. Jos žydrose akyse prisikaupė ašarų, o ji užsimerkė ir leido joms ramiai nubėgti per rausvus skruostus. Tada staiga pašoko ir paėmusi taurę išgėrė iki dugno.
-Tai buvo paskutinis lašas, - garsiai pareiškė ji ir apsigrežė eiti, bet staiga atsisuko, pagriebė butelį ir užsivertusi godžiai gėrė, kol nieko neliko.