istrauka is romano ( 2008 )

Pagaliau išaušo ir TAS rytas, kai ji net neįtarė, jog  turėjo paskutinį kartą  išeiti į darbą (tą dieną buvo numatyta  jai oficialiai pranešti). Pasitaikė popietinė pamaina. Moteris ruošė pašarą ožkai, kai dukrytė, išsiritusi iš lovos, apkabino jos kaklą ir pabučiavusi panoro papasakoti savo ką tik susapnuotą sapną.
– Klausyk, mamele, ką šiąnakt sapnavau.
– Neturiu laiko, valgyk.
Mergytė patempia lūpą:
– Bet aš noriu...
– Na, gerai jau, gerai. Pasakok, ką tu ten sapnavai.
– Mes žaidėm su vaikais kieme ir aš bėgau per mūsų gatvę. Tik staiga  atvažiavo tokia,, skudurinė“ mašina ir trenkė man į galvytę. Bum! Va čia, – rodo pirštu į pakaušį. – Aš dar spėjau sušukti,, mamelę“ ir parkritau. 
Moteris sužiūra į vaiką. Net nusipurto iš siaubo.,, Ir susapnuok tu man taip... “
Negausūs pusryčiai suvalgyti, ožkoms pašaras paruoštas.
– Mamelę, leisk į kiemą. Noriu pas vaikus.
– Niekur neisi.
– Leisk, labai prašau, – mažom rankytėm vėl apkabina jos kaklą ir bučiuoja. Dar kartą ir dar.
Motinos širdis suminkštėja: juk vaikas labai nori, kaipgi neleisi.
– Tik neilgam. Ir neik per gatvę. Pažadėk, kad neisi.
    – Geraaai! – ji jau kieme.
Motina nurenka stalą, išplauna stiklinę, paima ožkų pašarą ir eina į kiemo gale stovintį tvartelį. Buvo tik kiemo vidury, kai staiga šaižus riksmas perskrodė tylą:
– MAMELE!!!
Kibiras iškrenta iš rankos. Ji sustoja kaip įbesta, atsisuka. Mato,, skudurinę mašiną“ (rusiškas brezentu dengtas džipas), link jos bėgančius stoties kieme buvusius žmones...
Vis dar negalėdama patikėti bėga ir ji į tą pusę, kol... pamato gulinčią savo mergytę. Tamsaus kraujo dėmė lėtai didėja, nurausvindama šviesius plaukelius, užmerktos mėlynos akelės, pražiota ką tik ją bučiavusi maža burnytė.... Susirinkę žmonės žiūri ir tyli. Vaizdas toks šiurpus, toks nerealus, kad sunku patikėti.
Vairavęs mašiną jaunas vyras stovi ir teisinasi:
  – Ji  jau buvo perbėgusi gatvę, kai staiga metėsi atgal. Aš nesitikėjau...
Ir tik vėliau nelaiminga motina sužinojo, kad buvo važiuota per dideliu greičiu, o mašiną vairavęs vaikinas kalbėjo šalia sėdinčiai savo mylimajai:
  – Aš tave dar ne taip pavažinėsiu, Liuda.
  – Ji sakė pažadėjusi mamai neiti per gatvę, todėl ir  bėgo atgal... – aiškino kaimynų paauglys, prikalbinęs mergaitę pereiti į kitą pusę.
  – Į ligoninę... Taip, taip, greičiau...
Pamišusi iš siaubo motina staiga pastveria kūdikį  į glėbį ir pasileidžia  kiek kojos neša į už poros kilometrų esančią ligoninę. Raudoni kraujo lašai nužymi ilgą kelią: per miestelį, kapines, spyglių prikritusį pušyną.
  – Ją išgelbės. Ji nemirs, – spaudžia prie krūtinės suglebusį kūnelį... – ką aš darysiu be jos? Kam aš reikalinga?
Apdujusi iš sielvarto, balsu raudodama pagaliau atiduoda savo brangiausią nešulį priėmimo seselei klausdama, ar  pasveiks. Bando valyti iš ausyčių  išbėgusį kraują. Jos paprašoma išeiti į koridorių.
  – Padėkit... Maldauju, padėkit!!!
Ji vis dar negali patikėti, kad jos Janytės jau nebėra. Nepatiki net ir tada, kai lavonėlis vežamas į ligoninės kiemo pakrašty stovintį  mirusiems skirtą namelį. Nuseka iš paskos ir sustoja prie neuždengto lango. Stovi suakmenėjus ir žiūri. Lėtai slenka valandos...
    Žmogus, atliekantis skrodimą,,, prisiekęs komunistas“ nemato jos stovinčios už lango (o gal tiesiog... nenori pastebėti?) Juk liaudies priešo vaikas... Sausomis akimis stebi motina kiekvieną pjūklo judesį, mato žiojinčią  tuščią galvos ertmę, šalia padėtą kruviną smegenų gniužulėlį, ilgą pjūvį per visą mažutį kūdikio kūnelį. Bet ji stovi, vis dar nenorėdama pasitraukti, palikti vienos savo mergytės, praradusi nuovoką, apimta begalinės kančios vėl smogus negailestingam likimui, bekraujėmis lūpomis be perstojo kartodama,, nebijok, dukrele, aš čia... „
Į laidotuves susirinko didelis būrys miestelio gyventojų. Dauguma ne tiek užjausti kiek iš smalsumo. Juk  ne kasdien vos kelios miestelyje važinėjančios mašinos gali ką nors suvažinėti.
Jauna vieniša motina, nors ir apsupta gausaus būrio lydėtojų, jautė vienatvės šaltį. Žiūrėjo pastėrusiu žvilgsniu į jos paskutinį ir vienintelį gyvenimo džiaugsmą ir vėl klausė:,, Už ką“? O gal likimas  šitaip pasigailėjo kūdikio išgelbėdamas nuo dar baisesnės – bado mirties? Kur ji būtų ėjusi, kur priglaudusi galvą, be duonos kąsnio, be pastogės? Ar būtų kas pasigailėjęs, priėmęs, ar nebūtų bijojęs padėti oficialiai pasmerktai kai net artimi giminės sutikę sukdavo akis į  šalį? Nes gal tą pagailėjusį taip pat būtų nubaudę, kaip remiantį,, liaudies priešę“,, išgamą“, apkaltinę, kaip apkaltino ir ją, niekuo nenusikaltusią?
  – Ko tekėjai už bandito?! – rėkė trenkęs kumščiu į stalą  einantis aukštas pareigas  vietos pareigūnas.
  – O iš kur aš galėjau žinoti?
Kvailas klausimas, protingas atsakymas, tik esmė ta pati:,, liaudies priešas“. Kokios liaudies? Kieno priešas? Ir ar aplamai kas nors ir kada nors suprato, kas tada vyko? Kas buvo jau ne liaudies, o visos tautos priešas, pardavęs ją kas už lašinių paltį ir dvidešimt penkis rublius, kas už gerą,, kėdę“ ir kodėl? Ar iš tiesų nebuvo kitos išeities? Juk Suomija,  būdama ne ką didesnė, vis dėl to pasipriešino. O juk per visas tris Baltijos šalis gal nebūtų buvę tiek jau ir mažai? Galiausiai jei jau likti okupuotai, tai kurio okupanto (ruso ar vokiečio) geriau?
O gal tai tik vėl kartojasi panaš istorija, tie patys teiginiai, tik kitoj epochoj? Galiausiai ar visada apkaltintasis  būna iš tiesų kaltas? Juk net Kristus buvo pasmerktas mirčiai, o Barabas paleistas. Ir Jis, atėjusių kartų garbinamas ir pripažįstamas, to meto žmonėms buvo tik nusikaltėlis, niekšas, nusipelnęs mirties. Taigi kas ir kada yra teisus ir kas kaltas? Pagal Moto: Kieno valdžia, to ir teisybė? Tai žino kiekvienas vaikas, bet,, scenarijus“ kažkodėl vis kartojasi, sulaukdamas savų pasekėjų, pritarėjų, vykdytojų. Taigi dar kartą: -  Kodėl? Gal kad niekas nesusimąsto apie ateities pasekmes?
Juk yra ir dar kita teorija: jei senelis buvo,, budelis“, tai jo anūkas ar proanūkis bus,, auka“? Galiausiai kur kitur jei ne vėl toje pačioje Biblijoje kalbama ir apie nekaltai pralietą kraują – nuodėmę, kurios šešėlis,, kris ant tavo vaikų ir vaikaičių... “ Kas ir kodėl tai užrašė? Ne tai svarbu. Bet jei ta teorija tikrai egzistuoja tai gal ji, ta niekam bloga nepadariusi nelaimingoji, ir buvo tokios pranašystės ar, tiksliau, prakeiksmo auka, pasmerkta kančiai? O jei vyksta būtent taip, ar įmanoma aplamai ką pakeisti?
Jei mūsų kančia yra atpildas ne už mūsų, o būtent už mūsų protėvių, tėvų, (visai nesvarbu) veiksmus, kažkada kitam suteiktą skausmą, tai ar už mūsų,, nuodėmes“ nekentės jau  mūsų mylimi vaikai, gal anūkai. Ir kiekvieną kartą bus klausiama:,, Už ką mes? “. Klausiama ir niekada nerandama atsakymo, nes tik nedaugelis iš mūsų turi galimybę pažinti protėvius ir juo labiau sužinoti apie jų kažkada kažkam padarytas skriaudas.
Vairuotojo niekas neteisė. Jam paliepė,, atsiprašyti“, ir ji atleido. Ar galėjo būti kitaip? Nelaimingos motinos netgi paklausė, gal jai reikia pinigų?
Ir nors badaudama, ji vis dėlto atsakė:,, Už savo vaiko lavoną pinigų neimu“. Deja, deja...  Vairuotojo motina vis viena dar ilgai plakė liežuviu nelaimėlę, neva ši gavusi labai didelę sumą, todėl ir atleidusi. Tik kodėl ji taip elgėsi? Graužė sąžinė? Tikrai ne. Ji tik norėjo įtikinti dar abejojančius ar užjaučiančius, kad,, tokių“ nereikia gailėti.
Bet nelaimingoji jam TIKRAI atleido. Tik, atrodo, aukštesnė jėga neatleido jo motinos melo. Praėjus maždaug dešimčiai metų nuo tos baisios dienos jis susilaukė su ta pačia, tada mašinoje buvusia mergina, vieno vienintelio... psichiškai nesveiko sūnaus. Kas tai? Sutapimas? Likimo ironija ar senelės,, nuodėmė“?

O tada, tą  baisią dieną,,, liaudies priešei“ skirtas nuosprendis liko laikinai gulėti rajono  valdytojo stalčiuje,,, kol praeis didysis širdies skausmas“. (Bet netikėtai,, istorijos ratas“ buvo sustabdytas kažkieno nematomos rankos, ir ji išdirbo toje pačioje darbo vietoje net keturiasdešimt aštuonerius metus). Deja, šio,, žmogiškumo“ gesto, nelaimėlė tada net nepastebėjo. Grįždama po pamainos į tuščią varganą palėpės būstą priėjusi ilgą gatvę nusidriekiančią palei seną parko tvorą  kapinių link, staiga sustojo šalikelėje:
  – Kam aš reikalinga? – ramiai nusprendė ir laukė pasirodančios mašinos.
Ilgai laukė. Net labai ilgai. O belaukiant netikėtai iš pasąmonės išplaukė senosios Zaturskienės kažkada matytas veidas. Prisiminė gatve nuriedantį vežimą su keturiais suniokotais,, banditų“ kūnais ir ant savo vaikų lavonų sėdinčios buvusios kaimynės žvilgsnį. Tas akis, iš kurių nenuriedėjo nė viena ašara...,, Kuo aš geresnė už ją, netekusią visų keturių? - kančios išsekintas smegenis netikėtai perskrodė keista mintis. - Kaip jautėsi ji, neturėdama galimybės  net palaidoti savo sūnų? O vis dėlto nesižudė... “
  Perėjo gatvę ir grįžo į namus vingiuojančiu tarp medžių taku, pro nulaužtais kryžiais ir išdaužytais langais mažutę rusų cerkvę, baltu tinku šviečiančią gimnaziją. Mašina taip ir nepravažiavo.
  Kieno ranka sustabdė ją? Kas trumpai akimirkai,, nušvietė“ protą ir kodėl? Gal dar nebuvo atlikusi savo paskirties Žemėje? Išsėmusi jai skirtos kančios? Bet moteriai buvo lemta gyventi. Jai buvo skirtas net labai ilgas, pilnas vargo gyvenimas.