Kai gyvenimas slenka ant šaligatvio plytelės...

Kaminai springdami baltais dūmais, vertė juos iš savo širdies. Dūmai pamažu skrisdami pavėjui, užkabindavo kokią nekaltą žvaigždutę, o vėliau praskriedami pro ją pašnabždėdavo :"Labanakt..."Dūmai raitėsi, raizgėsi aplink mane... Retkarčiais pakutendami man nosį, o kartais grauždami akis. Ėjau keliu ir negalvojau apie nieką. Tiesiog ėjau, nes manyje dar vis ruseno viltis ir svajonės.
  Atsisėdau ant šaligatvio plytelės. Kilstelėjau akis į dangų, ir nustebau, kad dangus visą laiką toks pats. Nesikeičiantis...Pilnas žvaigždžių... Kupinas svajonių ir dar neišsipildžiusių troškimų...(O mes, šitaip dažnai keičiamės. Kartais dėl kitų, kartais dėl savęs, bet dažniausiai dėl žmonių nepastovumo... Kartais keičiuosi ir aš... bet keičiuosi neakivaizdžiai...po truputį. Po mažą žingsnelį einu pirmyn,negalvodama, kas bus toliau ir dažniausiai tokie pasikeitimai lieka nepastebėti, o kartais besikeisdamas žmogus pats juos pamiršta ir jie tampa nebesvarbūs ne tik nepažįstamiesiems, bet ir aplinkiniams žmonėms....O retkarčiais net patys žmonės pamiršta, kad reikia keistis ir gyvena tą savo nuobodų gyvenimą, vien dėl to, kad gyventi reikia... ir nieko čia nepadarysi. Tokie mažais žingniukais keliaujantys pasikeitimai kartais nepastebimi, tačiau vėliau jie žmogui labiausiai reikalingi ir padedantys geriausiai suvokti save ir kitus...Žinau, kad dauguma taip negalvoja, bet juk taip gera būti kitokiai...)
Krito žvaigždė. Pagalvojau, kad reiktų sugalvoti norą...bet nespėjau. Galbūt norų buvo per daug ir negalėjau išsirinkti nei vieno, arba jau nebeturėjau ko norėti.
  Ir vis dėlto, kai viena žvaigždelė man koketiškai pamirksėjo akį, supratau, kad tų norų manyje yra per daug... Vieni - nepasiekiami ir neįveikiami, o kiti - tokie beprotiškai nuobodūs ir banalūs. Šiandien troškau būti čia, gatvėje... Tyliai pasislėpusi nuo pašalinių minčių ir neramių akimirkų. Ir laukiau tavęs. Laukiau, bet tu nesirodei...
  Tu tikriausiai žinai, kad laukiu tavęs taip, kaip dykuma laukia lietaus lašo... Taip kaip žmogus netekęs gyvenimo džiaugsmo - vilties...Bet tu nesirodei. Tik nesuprask manęs kitaip: aš tavęs laukiu, nes man patinka laukti ir retkarčiais net nemanau, kad tu ateisi. (Taip galvoju gana dažnai)Tiesiog retkarčiais man patinka pasėdėti vienai ir pamąstyti apie save...gyvenimą...viltis...troškimus, o praeiviams pasakyti: "Aš laukiu jo...netrukdykit". Šiandien ir yra tokia diena, kai aš laukiu, bet mes nesame net susitarę dėl susitikimo. Žinau... Aš keista, bet kartais taip jau būna... Ne vienas žmogus mane yra apšaukęs keistuole, o kai kurie tik prieina ir nusišypso(Žmonės taip šypsosi, kai jiems atrodo, kad tas žmogus jau nepataisomas)
  Ir vis tiek nepaisydama kitų žmonių sėduosi ant šaligatvio plytelės arba atsigulu ant žolės ir primerkusi akis stebiu koketuojančias žvaigždes.
  Praskrisdamas dūmas man švelniai pakuteno nosį ir tarė: "Laikas eiti namo...Laikas būti reikalingai tiems, kuriems iš tikrųjų tavęs reikia...Laikas būti stipriai nors visi žino, kokia esi silpna"...
  Ir pakilau eiti...Šviesa tunelio gale šviesesnė. Ten ir ėjau...