Išrautas, sulamdytas, išmestas..

Po to apsigalvojus, bebraukiant ašarą pakeltas ir galop skrupulnagingai sudegintas eilėraštis.


Jei aš, mažytis toks ir liaunas..
Prie tavo pirštais varomosios klaviatūros prisiliesčiau, o Džiuljeta!
Per tavimi užkrėstąjį mane vaidinimui nuoširdūs žmonės atsilieptų, patikėk..
Ir jei dar taip, tau skambinant neesamas natas pasilaikyti jos galėčiau aš, Džiuljeta..
Nustotų žemė mūs klastos,
Pasturgaliui nusivalyti toliaregių pinigai tuomet netiktų!
Paliktų vien tik visą apimanti meilė, Violeta..

Bet ką aš čia, Romeo publikuoju sau - pakaks!
Per daug jau skiriasi mūs, muzikante, šaknys..
Nelemta augti man arti tavęs, praščiokas aš!
Važiuoki tad linksmai, tu sau laiminga atsisėdus,
Į Kapulečių kaspinais papuoštąją karietą..

O tu gi, Filosofe Antikos!
Mane užjausk..
Dorybe Aristotelio, užmegsk man pjesei naują pradžią!
Draugu man būk! Sokrato prakilnume, neišjuok..
Platono įžvalga, sukurki žodžiui salsvo tęstinumo pažą..

Galop ir tu, mįslingasai o Herakleite!
Iš nebuvimo praktikos man aforizmui stilių instaliuok..
Kančia šitoj juk iš manęs sukurs poetą!
Likimo arbalete, ko delsi?.. Pala!
Džiuljetos tik tai tu man čia prisiek neliest..
Juk ji gi moteris šviesi!
Minčių pasaulio atskleidėja.                                                                                                 
                               
    uostinėtojas